Metraštininko užrašai

M1/1A (III)

2011-12-30T18:31:00.023+02:00

Ir, Mano Muzikinių Apdovanojimų "M1/1A" ceremonijos pabaigoje,- Metų atlikėjas/grupė:

Red Hot Chili Peppers (Jungtinės Amerikos Valstijos)

Sudėtis: vokalistas Anthony'is Kiedis (Entonis Kiedis, arba Antanas Kiedis), bosistas Michael'as Balzary'is (Maiklas Balzaris), arba tiesiog Flea (angl. Blusa), būgnininkas Chad'as Smith'as (Čadas Smitas) bei gitaristas Josh'as Klinghoffer'is (Džošas Klinghoferis).

Na, o jau pačioje pačioje pabaigoje,- Metų singlas:

Red Hot Chili Peppers- The Adventures Of Raindance Maggie

M1/1A (II)

2011-12-30T18:25:00.023+02:00

Antrojoje mano Muzikinių Apdovanojimų "M1/1A" dalyje sužinosite, koks yra geriausias, mano nuomone, klipas ir albumas.

Metų albumas, pagal mane, yra:

Arctic Monkeys- Suck It And See

Ir Metų klipas:

Foo Fighters- White Limo, režisierius Dave'as Grohl'as

M1/1A (I)

2011-12-30T18:18:00.012+02:00

Pristatau jums šių metų geriausių, mano nuomone, dainų TOP10!

10. Arctic Monkeys- Black Treacle

9. Red Hot Chili Peppers- Monarchy Of Roses

8. Red Hot Chili Peppers- Factory Of Faith

7. Foo Fighters- Miss The Misery

6. Foo Fighters- Bridge Burning

5. Red Hot Chili Peppers- Did I Let You Know (This I Know)

4. Arctic Monkeys- Don't Sit Don 'Cause I Moved Your Chair

3. Foo Fighters- Rope

2. Radiohead- Lotus Flower

1. Red Hot Chili Peppers- The Adventures Of Raindance Maggie

M1/1A: keturios nominacijos

2011-12-26T17:57:00.066+02:00

Sveiki sulaukę dar vienų mano muzikinių apdovanojimų, šiemet vadinamų „M1/1A“. Šiandien pristatysiu jums pretendentus keturiose nominacijose. Patys apdovanojimai įvyks šią šventinę savaitę. Kurią tiksliai dieną, nė pats nežinau... Štai tada ir sužinosite, kas visgi nugalėjo kiekvienoje iš šių nominacijų bei galėsite pasižiūrėti ir pasiklausyti, koks mano šių metų TOP10... Taigi, pradedam:

Metų albumas:

Red Hot Chili Peppers- I'm With You

Foo Fighters- Wasting Light

Arctic Monkeys- Suck It And See

Metų singlas:

Red Hot Chili Peppers- The Adventures Of Raindance Maggie

Foo Fighters- Rope

Kasabian- Days Are Forgotten

Metų klipas:

Andrius Mamontovas- Rudenio vėjas

Foo Fighters- White Limo, režisierius Dave'as Grohl'as

Radiohead- Lotus Flower, režisierius Garth'as Jennings'as.

Ir, aišku, Metų grupė/atlikėjas:

Red Hot Chili Peppers (Jungtinės Amerikos Valstijos)

Foo Fighters (Jungtinės Amerikos Valstijos)

Radiohead (Jungtinė Karalystė)

M1/1A

2011-12-25T19:13:00.048+02:00

Na, ką gi, atėjo dar vienos Šv. Kalėdos, o su jomis- ir dar vieni, jau ketvirtieji, Mano Muzikiniai Apdovanojimai, šįsyk besivadinantieji "M1/1A" vardu... Per metus ir vėl daug kas pasikeitė. Atradau kelias naujas grupes ir iš naujo atradau tas, kurių klausiausi ir anksčiau. Kažkas nuvylė, kažkas nustebino. Gyvenimas apskritai labai pasikeitė, o jei dar pradėti lyginti su pirmosiomis mano Kalėdomis Vilniuje... Gaila, kad šiemet Kalėdos- be sniego, slidžios ir erzinančios. Nejaučiu jokio džiaugsmo, kad jos atėjo, nors taip noriu jį ir vėl pajusti. Na, o kalbant apie muziką, irgi šis tas pasikeitė. Muzika pasidarė dar svarbesnė. Keista, bet anksčiau niekada nesvajojau groti, o dabar labiausiai dovanų norėčiau gauti gitarą... Bene svarbiausias naujas dalykas, atsitikęs mano muzikos pažinime- teko garbė iš arti stebėti net penkių albumų atsiradimą nuo pirmojo singlo, viršelio ir pavadinimo iki visiško persismelkimo kiekviena daina. Tad šiais metais pagaliau galiu sau ir jums drąsiai tarti- mano apdovanojimuose nebus nė vienos atsitiktinės dainos... Priešingai, man be galo sunku bus išskirti 10 geriausių metų dainų, tris singlus, tris klipus bei tris pretendentus į metų grupė/atlikėjo titulą. "M1/1A"- neabejotinai stipriausi apdovanojimai nuo pačių pirmųjų, įvykusių 2008-ųjų gruodžio 25-ąją. Ta proga prisiminkime visus tris iki šiol vykusius Mano Muzikinius Apdovanojimus:

2008 m.:

Metų daina- Coldplay "Lost"; metų singlas- Coldplay "Violet Hill"; metų albumas- Coldplay "Viva La Vida Or Death And All His Friends"; metų grupė- Mor ve Otesi (Turkija); metų klipas- Coldplay "Lovers In Japan".

2009 m.:

Metų daina- Muse "Uprising"; metų singlas- Coldplay "Strawberry Swing"; metų albumas- Muse "The Resistance"; metų grupė- Muse (Jungtinė Karalystė); metų klipas- Coldplay "Life In Technicolor ii".

2010 m.:

Metų daina- Gorillaz "Stylo"; metų singlas- Blur "Fool's Day"; metų albumas- Gorillaz "Plastic Beach"; metų grupė- Gorillaz (Jungtinė Karalystė); metų klipas- Jurga Šeduikytė "Seniai Toli".

Prabėgančio gyvenimo šviesos...

2011-12-21T19:41:00.013+02:00

Šįsyk, prasidėjus niekur nerandamai žiemai, o gal besitęsiant vis tam pačiam rudeniui, pristatysiu jums eksperimentinius (ir ne tik) savo kadrus iš dar vieno rudens Vilniuje... Jose yra kur kas daugiau, negu paprastas gyvenimas. Dar vienoje savo nuotraukų kompiliacijoje bandau rasti naujų kampų, efektų, tolinančių miesto vaizdus nuo realybės.

Mozaika... (2011 m., Vilnius)

Tinkamas/Netinkamas (2011 m., Vilnius)

Išsibarstymas (2011 m., Vilnius)

Narkoleptinė sinapsė (2011 m., Vilnius)

Blykstė praeinant (2011 m., Vilnius)

Žalčiai (2011 m., Vilnius)

Aitvarai (2011 m., Vilnius)

Glow... (2011 m., Vilnius)

Kelias namo (2011 m., Vilnius)

Alaus pilni studentų skrandžiai (2011 m., Vilnius)

Rudenio vėjas (2011 m., Vilnius)

Pasvirę garsai (2011 m., Vilnius)

Vilniaus grafika (2011 m., Vilnius)

Ratilai, arba Realiai (2011 m., Vilnius)

Ne man skirti namai (2011 m., Vilnius)

Crying Lightning... (2011 m., Vilnius)

Potėpiai danguje (2011 m., Vilnius)

Begalinės akys, ištirpinančios geltonus medžius žydrame danguje... (2011 m., Vilnius)

Last To Know, arba Viva La Vida (2011 m., Vilnius)

Stiklo audinys (2011 m., Vilnius)

Dangiškas šaltis... (2011 m., Vilnius)

Kelio pabaiga (2011 m., Vilnius)

Kartais reikia tik pakelti akis į dugną... (2011 m., Vilnius)
Krikšto_fonas (2011 m., Vilnius)

Koreliuotis (2011 m., Vilnius)

Aukštesnis už dangų, siauresnis už medį... (2011 m., Vilnius)

Vėl kelias į vargus (2011 m., Vilnius)

Prabėgantis gyvenimas... (2011 m., Vilnius)

Visada nori išsunkti (2011 m., Vilnius)

Man vėl sunku, bet keiktis tamsoje neapsimoka (2011 m., Vilnius)

Pakelkim taurę linksmybių... ir praraskim protą (2011 m., Vilnius)

Švento Jurgio žvilgsnis žemyn arba aukštyn... (2011 m., Vilnius)
Šaltosios ugnelės... (2011 m., Vilnius)

I'm Going Back To 505... (2011 m., Vilnius)

[2011-12-03 - 2011-12-21]

Rudeniniai perlai

2011-11-29T18:22:00.058+02:00

Mano šauksmas tyruose

Nežinau, ar kam įdomu, manau, kad ne... Bet vis tiek tai pasakysiu. Jei turėčiau vieną vienintelę galimybę pakeisti pasaulį- ką aš daryčiau? Pamaitinčiau visus vaikus? Ne. Pasiekčiau pasaulinę toleranciją? Jokiu būdu! O gal pabaigčiau visus žemę draskančius niokojančius karus? Nee... Aš paprasčiausiai išnaikinčiau, priversčiau pradingti kaip dūmą (koks sutapimas...) visus rūkalius. Nes jei žmogus nori čiulpti popierinį... Ir puikiai žino, kad tai ne tik, kad „nesveika“, bet dar ir labai labai žalinga, bet vis vien tai daro ir dar visą aplinkinį orą nuodija... Tai kam jam gyventi?

Apie žmonijos paskirtį

Sakoma, kad žmogus- protingiausia būtybė Žemėje, pasaulio karalius, žvėrių ir gamtos išteklių valdovas. Ir viskas per tą nelemtą protą... Bet, paradoksalu, žmonės savo intelektą visais laikas naudojo tik tam, kad... Tą intelektą slopinti! Žmogus nenori ar negali būti blaivus, nepriklausomas nuo jokių medžiagų ar įpročių, laisvas ir protingas. Negali. Jam būtina, šaukiant apie laisvę (nuo tėvų, mokyklos, bendruomenės...), pradėti rūkyti, gerti, po to, kartais ir „dozę susistumti“ ar žolės parūkyti. Nė nepastebi, kad jau ne tu, kaip tau taip norisi manyti, bet tave valdo įprotis. Žmonės patologiškai nenori matyti aplinkinio pasaulio. Todėl ir svaiginasi. Geria, narkotikus vartoja tik tam, jog nematytų tokio anokio pasaulio, savo paties visiškai tuščio gyvenimo, tuščio bėgimo kažkur, siekimo kažko, net dorai nežinant, ar to tikrai nori. Tad gerkim, draugai, nesvarbu, kokia proga ir dėl ko!Nes bijome žiūrėti į dangų blaiviomis akim.

Švietimo sistema

Ką ugdo tautinė (ironiškai, žinoma...) švietimo sistema? Nieką. Budulį, tamsuomenės šulą, mąstantį stereotipais, duotybėmis ir tuščiais žodžiais. Visi kalba tais pačiais žodžiais, mato tą patį ir žino tą patį.

Apie muziką

Muzika, kaip menas, nėra atskirtinas nuo savo laikmečio. Kiekvienas laikmetis įpučia savo dvasią į to konkretaus laikmečio muziką. Kaip atskirtas nuo savo sukūrimo laikotarpio menas, muzika yra kone bevertė. Nes, paprasčiausiai tariant, niekas nežinos jos sukūrimo aplinkybių ir prasmių gilumos.

Muzika yra pririšta prie laiko tėkmės. Kaip amžinas menas, ji nėra nei savarankiška, nei turi atskirą vertę, kuri išlieka per amžius. Muzika tėra šio laikmečio žmonių sielų atspindys: ko jie nori, ramybės ar linksmybių, graudumo ar užsimiršimo... Atmetus žmones, ją sukūrusius, muzika yra tuščias beprasmis dalykas.

Apie žmonijos paskirtį (II)

Kad ir ką mes manytume apie save, kad mūsų visuomenė yra kosmoso tvarkos atspindys, kad įstatymai- „iš Dievo“, kad žmonių gyvenimo tvarka yra ypatinga ir šventa, tenka skaudžiai nusivilti. Nes visa, ką mes matome aplinkui tėra mūsų pačių (ne mano ir tavo, o žmonijos apskritai...) susigalvotos taisyklės, pagal kurias, mūsų giliu įsitikinimu, visi privalo gyventi. Kad mes turime mokytis, dirbti, kurti pastovias monogamines šeimas, ugdyti vaikus, leisti juos „į gyvenimą“, kad jie mus karšintų, pagaliau mirti... Kad reikia važiuoti autobusais, užleisti kitam vietą, paisyti kelių eismo taisyklių, mandagumo reikalavimų, būti taktiškam su vadovais, mokytojais, dėstytojais, tėvais. Gerti ir rūkyti- nesvarbu, ar nuo 18 metų, kaip įstatymai reikalauja, ar su „draugeliais“ nuo 15-os- irgi yra žmonių susigalvota. Viskas yra tiek nešventa, kiek tik įmanoma įsivaizduoti. Ar šis pasaulis beprasmiškas, jeigu jau taip?

Apie sportą

Na, gal kiek per plati tema, sakyčiau. Tiksliname: apie krepšinį... Taigi, krepšinis. Man krepšinis patinka. Kodėl? Nė pats nežinau, gėda ir prisipažinti... Gaila, bet šis sportas jau seniai yra tapęs šlykščia show verslo atmaina. NBA pasidarė klounų lyga: už triumfo gestą po įmesto tritaškio paskutinę sekundę būsi nubaustas technine pražanga, o pasakęs, kad teisėjai suklydo- didžiule pinigine bauda, o po to bus pripažinta, kad išties suklydo, bet rungtynių rezultatas lieka galioti... O kur jau įžymieji LeBron'iaus prasiveržimai nesumušant kamuolio į žemę per visą aikštelę. Ir žvaigždės ten išvis nei prasižengia, nei žingsniuoja, o štai prisiliesti prie krepšinio dievų šiukštu. Apskritai krepšinį moka žaisti visi, ypač vienos rasės žmonės, o ypač tie, kurie užsiaugina raumenų it kokie kultūristai (keista, kad šis nežmoniškai „intelektualus“ užsiėmimas turi šaknį kultūr-...) ir gali dėti per galvas. O štai pastarosios kūno dalies įtaka krepšiniui pastebimai mažėja... Vaikai, trokštą tapti krepšininkais, varvina seilę, išvydę savo dievuką iš JAV ar vietinį jo analogą, kuris „be žingsnių" perbėga aikštelę ir įdeda į krepšį. Ir tas geriausias jiems, kas pelno po 30 taškų kiekvienose rungtynėse (net nesvarbu, kad tiek pelnytų bet kas, jei leistų sau mesti tiek kartų, nepaisydamas pataiko ar nepataiko...). Stiprus ir bukas geriau už ne tokį atletišką, bet protu besivadovaujantį žaidėją. Ir svarbiausia, žinia, šlovė ir pinigai. Juk tie laimingieji, kurie patenka į kokią U16 ar U18 rinktinę, mokykloje jaučiasi esą devyniom galvom aukštesni už visus kitus, nors patys tesėdi suolo gale. Pasikėlę... Deja, ši stadija daugeliui ir būna paskutinė, nors jie taip nemano, laikydami save nežinia kuo. Harmoningai asmenybei fizinis aktyvumas, mano galva, yra būtinas, komandinis sportas ugdo žmogaus valią ir tarpusavio supratimą, bet tik ne šiais laikais, kai fizinis pradas sporte, sumaišytas su nepasotinamu šlovės, pinigų ir galios troškimu nustelbia bet kokią naudą asmenybei ir sveikatai. Cha, kokia, po šimts, sveikatai, kai visi, nuo mažo ligi didelio žino tiesą vieną: „KOKS KREPŠINIS BE ALAUS?“

Nuolaidų medžiotojai

Yra bilietai mėnesiniai, yra vienkartiniai, yra elektroniniai, aj, ar tokia seka? Gal vėl būsiu ką pripainiojęs, kaip visada... Bet ir dar vienas bilietas, suteikiantis nuolaida- „Draugų kortelė“. Nežinau, nesu jos asmeniškai matęs, bet tik jos taikymą... Kasdien. Vairuotojas vairuoja, o moraliai jam talkina dar vienas, akivaizdžiai kažkokiais draugiškais ryšiais susietas su gerb. ponu už vairo... Ir važiuoja taip kartais nuo A iki Z... Ir nesu matęs, kad pirktų bilietėlį, ar kad savo draugui vairuotojui iškilmingai kortelę parodytų. Gera draugą turėti, et...

Lietuvių literatūra

Pokalbis bibliotekoje, motina ir paauglė dukra teiraujasi bibliotekininkės: „Taip, mums reikia Sruogos „Dievų miškas“, Parulskio „Trys sekundės dangaus“, Savickio „Kava““. Taip, „Kava“... O dukra, aiškiai nuobodžiaujanti, sako: „O gal Parulskis prie užsienio [autorių- aut. pastaba]?“ Kokia nuobodi ta lietuvių literatūra, vos apie ją susimąstau, tai žiovulys ima.

Istorija kaip klounada

Valdovų rūmai... Kokia opi tema nūdienos Lietuvoj. Nesuprantu, kaip galima didžiuotis „rūmais“ iš silikatinių plytų ir gelžbetonio, pagal vieną vienintelį piešinį „atstatyti“ ant tikrų, tikrą istorinę vertę turinčių Žemutinės pilies pamatų... Jau nekalbu apie tai, kad iš tikrųjų rūmų Lietuva buvo polonizuojama, didžiausi mūsų istorijoje valdovai čia negyveno ir galiausiai rūmai ilgą laiką išvis buvo nenaudojami. Koks čia pasididžiavimas? Aš nesuprantu to... Dabar šie rūmai teisėtai turėtų vadinti AMB rūmais, nes asocijuojasi daugeliui būtent su šiuo valdovu. Kadangi šiam didžiam „dolgostrojui“ (šis žodis rusiškai reiškia sovietmečiu statytus didžiulis objektus, kurių statyba užimdavo ištįsus dešimtmečius) skirta nerealiai daug mokesčių mokėtojų lėšų ir vis ne gana, aš siūlau sprendimą: reikia nebaigtus rūmus parduoti jų idėjinio tėvo artimai aplinkai- bendrovei „Maxima LT“, kuri galėtų iš savo pinigų užbaigti šį istorinį projektą. Na, tektų nusileisti ir kiek pakoreguoti „Valdovų rūmų“ idėją: įrengti kino teatrą, didelę maisto prekių parduotuvę, boulingą, ledo areną, daug daug daug mažų krautuvėlių. Galima būtų užrašyti raudonom neoninėm raidės „VALDOVŲ RŪMAI“, arba „AKROPOLIS“, čia priklauso nuo to, kiek kas investuos... Būtų Lietuvos simbolis, mat niekur kitur, ė, nerasi tokio! Išgarsinsim tėvynę „ant viso svieto“. Ir mokesčių mokėtojų pinigėlių sutaupysime.

Paralėlė

Kartą pavakarę ėjau ties Katedros aikšte ir pamačiau paprastą ir, sykiu, nepaprastą vaizdą: du skeiteriai važiavo savo skeitais link Katedros varpinės bokšto, nuo kurios juodu skyrė laiptai. Jie sumanė triuką- kartu pašokti sykiu su savo skeitais ant laiptų. Ir čia įvyko lyg ir paprastas, bet vis vien kažkodėl mane susimąstyti privertęs dalykas: abu pašoko, bet nusileido ant savo kojų čia pat, o štai jų skeitai pakilo ir, nusileido ant grindinio virš laiptų. Moralas- nors siela ir siekia kažko aukščiau, žmogaus materialioji prigimtis lieka prisirišusi prie žemės ir traukia sielą žemyn...

Geri Zuoko darbai

Niekad nebuvau Zuoko fanas ar mylėtojas. Netgi priešingai, galite pasitikrinti, ką apie šį veikėją esu rašęs šiame tinklaraštyje anksčiau. Nepakeičiau savo nuomonės. Abonentas lieka Abonentu... Bet tenka pripažinti akivaizdžius pokyčius, į valdžią Vilniuj atėjus Zuokui: dega visi gatvių žibintai, į autobusus ir troleibusus vėl pradėti leisti žmogiškai, pro visas duris, savivaldybė pradėjo rūpintis sportu ir tapo Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubo dalininke, o krepšininkų marškinėlius papuošė Vilniaus miesto didysis herbas ties širdimi, Vilniuje surinktas pirmasis Lietuvoje troleibusas, atsirado naujų autobusų, tai pat ir maršrutai Senamiestyje, baigėsi skandalingos gatvės menininko „SOLOMON“ gaudynės (ar bent jau pritilo...) ir, galiausiai, Zuokas visiškai nemokamai ir be milijoninių valstybės investicijų išgarsino Lietuvą visame pasaulyje iš teigiamos pusės. Tad, kaip ten bebūtų, tenka pripažinti, kad Zuokas tikrai ne blogiausias variantas Lietuvos sostinei, o, prisiminus pastaruosius du miesto vadovus, net nėra ko lyginti. Aišku, tai ir mūsų politikos rodiklis.

Mano galiojimo laikas baigėsi

Kartais man atrodo, kad esu labai senas ir niekam nereikalingas. Dėl antrojo teiginio galima ginčytis, bet aš labiau noriu pakalbėti apie pirmąjį- mane kamuoja keistas pojūtis, kad aš jau pavėlavau į visus savo autobusus, traukinius, paskaitas, pamokas ir t.t. Tam, ko dar norėčiau/norėjau siekti, mano amžius jau nebetinkamas, nors, be abejo, daugeliui tai pasirodys juokinga. Vaikystėje aš norėjau būti vyresnis, nes į mane niekas nežiūrėjo rimtai, neklausė mano kalbų „suaugusiųjų“ temomis, įžvalgų ir gyvenimo apmąstymų. Nieko negalėjau... Bet tą amžių, kai jau galėjau daugiau, ir kai mano nuomonė (mano paties pastangomis...) jau šį tą reiškė, aš išbuvau lyg kažkur kitur, ne šiame gyvenime... niekaip neįgyvendinau to, apie ką svajojau. Dabar aš jau per senas pradėti tai, ko noriu, o mano elgesys ir maištingumas aplinkiniams atrodo keistas ir nebrandus. Gal laikas suaugti? Bet aš jaučiuosi jau senas.

Keisti potyriai

Ar jums kada nors yra kilę keistų, net, sakyčiau, absurdiškų, minčių, kad... šito pasaulio paprasčiausia nėra? O visa tai, ką regime, tėra vienas didelis sapnas, nesibaigiantis (o gal jį pabaigs mirtis) ir toks pat nerealus, kaip tatai, ką kiekvienas esame pripratę laikyti sapnais. Žinau, skamba absurdiškai ir kvailai. Ši mintis buvo kilusi sofistui Gorgijui, Renė Dekartui (Rene Descartes) ir daugeliui kitų iškilių mąstytojų. Pasaulio buvimą neigianti doktrina vadinama solipsizmu. Man pirmą kartą ši mintis į galvą šovė, kai man buvo trylika. Vėliau kelerius metus nė sykio nesusimąsčiau apie tokius gilius klausimus... Kai man buvo 16 ar 17, vėl pradėjau apie tai galvoti. Nuo to laiko ši idėja, su nedidelėmis pertraukomis, nepalieka mano galvos, nors- nemanykite- manęs ji neužvaldė. Iki šiol aš negalėčiau jums drąsiai pareikšti, jog tikiu šia mintimi. Kai paklausiau savo pažįstamųjų, tai vieni nesuprato manęs, kiti, labiau pažengę, ėmė dėstyti savo ar kitų primestas Visatos koncepcijas. Su jais nebuvo apie ką šnekėti... O vienas pasakė, kad tai absurdas, o į klausimą, ar yra kada apie tai pagalvojęs, atsakė, kad taip, yra, kai jam buvo... trylika metų. Gal idėja, kad pasaulio paprasčiausiai nėra, yra paauglystės pradžios dalis? Hmm, nesinori patikėti, kad tesu instinktų auka, kuriai dėl hormonų audrų ar kažko pan. kyla nesąmoningos idėjos. Jei kiti išaugo iš šių keistų ankstyvosios paauglystės potyrių, tai man jie neišeina iš galvos. Gal neturiu kuo užsiimti? Gal, bet niekada nemėgstu būti užsiėmęs. Bet gal (pats tuo negaliu tikėti...) aš teisus ir šio pasaulio nėra? Tai tada jūsų nėra, o aš rašau (net nerašau...) sau, nes nieko daugiau šiame pasaulyje apskritai nėra, jis apskritai egzistuoja tiktais mano galvoje. Ši idėja joje netelpa. Bet ji nėra kvailesnė už nuoširdų įsitikinimą, kad viskas šiame pasaulyje yra akivaizdu...

Paralelė ii

Dar vienas įdomus pastebėjimas. Kodėl sakau, kas tai yra pastebėjimas? Nes, iki 2009 metų, kelionės autobusais man buvo retas ir įdomus dalykas. O, kai teko keliauti jais daug ir tuo metu, kai žmogiškosios savybės atsiskleidžia labiausiai- ryte ir popiet, kasdien namo grįždavau ir tebegrįžtu su daugybe pastebėjimų, kurių anksčiau nelabai turėjau galimybių patirti. Tų, kurie metų metus keliauja autobusais ir troleibusais, daugelis dalykų, deja, matyt, jau nebestebina, o mane, atėjūną iš Klaipėdos, vis dar stebina beveik viskas, kas tūlam vilniečiui- savaime suprantama. Bet nesinori nuklysti į šoną. Pastebėjimas toks: įlipusi vos bepaeinanti senutė turi galimybę atsisėsti. Niekas netrukdo. Bet ji turi maišą, rankinę ar pan. mantą. Ir ką ji daro? Patogiai ar nelabai atsisėda, kad galėtų pailsėti? Ne, ji padeda savąją mantą ant laisvos vietos ir rymo virš jos, kad niekas nepavogtų ar šiaip, kad niekas neturėtų iliuzijų dėl galimybių ten atsisėsti . Moralas- materialieji dalykai, kurių į kitą pasaulį su savimi nenusineši, kad ir kaip norėtum, žmonėms- kur kas svarbesni už sveikatą ar poilsį. Daiktai- žymiai svarbesni už žmogų, nors jie jam, jei juos naudotų kas kitas, jau bus nesvarbūs, juoba, kad savo daiktų tokie žmonės niekam niekada nepatikėtų...

Rudenio vėjas

Vakar ir šiandien lauke siautė įspūdingas uraganas. Vartė medžius, stulpus, talžė pastatų sienas ir stogus, žodžiu, visaip trikdė įprastinį kasdienybės ritmą. Devynios galybės piliečių liko be elektros, kai kurie- dargi be vandens. Man atrodo, kad modernūs žmonės apie Gamtą prisimena tik tokiais atvejais, kai Gamta sutrikdo rutinoje įkinkytų individų dienos ritmą. Tada tenka sukti galvą dėl to, ką daryti, kai lauke svilina Saulė ir kaip kotletą kepa 30 laipsnių šiluma. Ar, ką dar apsirengus, kad likti gyvam, išėjus į lauką, kai rūksta, kaip termofikacinės elektrinės, kanalizacijos šuliniai ir viskas aplinkui, o veidą svilina ledinis šalčio prilietimas. Kai vėjas nupučia stogus... Kai ryte nebeužsiveda automobilis, nes užšalo variklis... Kai ir vėl patvinsta Geležinio Vilko gatvės atkarpa ties buv. VPU... Sniegas užpusto kelius ir negali pravažiuoti... Ką daryti tada? Gal geriau išsivolioti sniege? O kam tas automobilis? Juk taip smagu, kai karšta, nereikia nė į Ispaniją dumti? Baltas sniegas, žaibai, karštis, žvėriškas vėjas, kuriam pavaldus visas nepajudinamas tavo gyvenimas... Šaltis išblaivys „po vakarykščio“ ir vienu mostu pakels iš miego... Gal tada prisiminsi ir tai, kad yra tokia Gamta, o ne vien žmonių sugalvota tuštybė.

[2010-09-29 - 2011-11-28]

... virsta dabarties pėdsakais ateityje

2011-08-30T18:51:00.029+03:00

Dar viena šių metų vasaros nuotraukų kolekcija- iš paskutinės mano kelionės Klaipėdon šį rugpjūtį. Kadangi nuotraukų nėra tiek daug, kaip ankstesnėmis vasaromis, mat, išvydus seną nuotraukų kolekciją, švelniai tariant, kilo šioks toks beprasmybės jausmas. Tad šį kartą- paskutiniai šios vasaros vaizdai iš Klaipėdos.

Pažįstami peizažai (2011 m., Klaipėda)

Paskutinis bandymas atrasti kažką naujo (2011 m., Klaipėda)

Progresuojanti Memel'io sovietizacija... (2011 m., Klaipėda)

New technologies... (2011 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

Galvoje tupėjęs peizažas (2011 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

Su manimi diskutavęs drugelis buvo... (2011 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

Nematau savęs ten... (2011 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

Žuvėdra ir taškas (2011 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)
Tiesos akimirka (?) (2011 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

Running Through (2011 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

Atgimęs, kurio niekas nemyli... (2011 m., Klaipėda)

Paskutinė akimirka (2011 m., Klaipėda)

Pasakysiu, kaip draugui... (2011 m., Klaipėda)

Vaikystės, kurios nebuvo, prisiminimai iš Klaipėdos žemėlapio piešinio (2011 m., Klaipėda)

Budulio kompozicijos sugebėjimai- pagirtini (2011 m., Klaipėda)

Senas mano rajonas myli tą patį, ką ir aš (o gal ir ne...) (2011 m., Klaipėda)

Be valčių (2011 m., Klaipėda)

1968-1965-1969 (2011 m., Klaipėda)

Du tiltai (2011 m., Klaipėda)

Pelynas, arba Klaipėdos jūrininko peleninė (2011 m., Klaipėda)

Otherside (2011 m., Klaipėda)

Closer look (2011 m., Klaipėda)

Šašlykinė (2011 m., Klaipėda)

[2011-08-26 - 2011-08-30]

Dovanos ir atimtys...

2011-08-30T18:42:00.032+03:00

Sukurti naują nuotraukų kompiliaciją man- kaip grupei sukurti naują albumą. Aišku, skiriasi mąstai, skiriasi ir meno rūšis, bet tas užsidegimas ir neviltis, su kuria aš visą tai darau, matyt, tie patys.
Šioje nuotraukų kolekcijoje telpa visos mano klajonės ir tupėjimai namuose Vilniuje. Kadangi rasta senų nuotraukų kolekcija toli gražu pranoko mano lūkesčius, tai nutariau jas įdėti atskirai.

All my own teenage angles... (2011 m., Vilnius)

Aptirpęs laikas... (2011 m., Vilnius)

Šalta be draugo, kuris vaikšto šalimais (2011 m., Vilnius)
Sovietmetis jau baigėsi... (2011 m., Vilnius)

Viltis horizonte dar spindės... (2011 m., Vilnius)
Klaipėdos Liepų gatvė... (2011 m., Vilnius)

Upe per mokslo pilkumą (2011 m., Vilnius)

Exhausted (2011 m., Vilnius)

Kelias danguje (2011 m., Vilnius)

Kažko trūksta (2011 m., Vilnius)

Pasiklydęs danguje (2011 m., Vilnius)

Trylika mano svajonių tirpsmo metų (2011 m., Vilnius)

Krizė baigėsi, arba Išėdos (2011 m., Vilnius)

Skylė danguje, arba Įtampa (2011 m., Vilnius)

„EuroBasket 2011“ marketingas laimi visada... (2011 m., Vilnius)

Rytas naktyje (2011 m., Vilnius)

Rytas naktyje iš naujo... (2011 m., Vilnius)

The King Of Limbs (2011 m., Vilnius)

Paskutinė viltis man (2011 m., Vilnius)

Deganti beprotybė (2011 m., Vilnius)

From the underground... (2011 m., Vilnius)
Whirlwind (2011 m., Vilnius)

Kings Of Limbs (2011 m., Vilnius)

Senovinis šakotis... (2011 m., Vilnius)

[2011-08-20 - 2011-08-30]

Skaudūs prisiminimų lašai...

2011-08-30T18:19:00.034+03:00

Neseniai atradau visą krūvą senų nuotraukų, tų, nuo kurių prasidėjo mano fotografo „karjera“.Pavarčius tas nuotraukas PC ekrane, iškilo kvapai, spalvos, nuotaika, nuotaika... Kiek jos dar gyvos manyje, kitos jau nebe. Ką man tebereiškia tos emocijos, kurios liko už 303 km, ten, kur dar vakar ryte buvau? Praeitis- įdomus daiktas. Kaip kompiuterinis žaidimas: kad ir kiek realiai ji atrodytų, tai tėra virtualybė. Ir (jau) nieko daugiau. Kartais gaila, kartais džiugu, kad tai praėjo... Blogi dalykai paprastai nepalieka, o geri... Geri dalykai. Man visi dalykai yra kažkiek skaudūs. Geri- kad praėjo ir jau niekada nebegrįš, blogi- kad blogi. Kaip lašai ant stiklo, aukštai aukštai.

Žingsnis atgal (2009 m., Vilnius)

Deimantai pjauna giliai (2009 m. Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

Paslaptis (2008 m., Klaipėda)

Uyan/Down (2009 m., Klaipėda)

42 (2008 m., Lėbartai, Klaipėdos rajonas)

Šešėlinis pasaulis (2008 m., Klaipėda)

Švino lietus (2009 m. Klaipėda)

Ratuotas riteris (2008 m., Klaipėda)

Klaida (2008 m., Klaipėda)

Parallel Universe (2008 m., Klaipėda)

Išbluko laikas... (2008 m., Klaipėda)

Palaipsniui atsirandanti svajonė svajonių mieste (2008 m., Vilnius)

Kur? Pralekiant... Kažkur (2008 m., Jonava)

Pasiklydęs erdvėje ir laike (2008 m. Vilnius)

Vienintelis draugas... (2009 m., Klaipėda)

Pjautuvas (2009 m., Kretingalė, Klaipėdos rajonas)

Černobylis (2008 m., Kėdainių rajonas)

Išmindžiotas paauglio kelias... (2009 m. Kretingalė, Klaipėdos rajonas)

Sena meilė nerūdija (2008 m., Klaipėda)

Best Of... (2008 m., Klaipėda)

Heart Shapped Box (2009 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)
Nebijok apakti (2008 m., Klaipėda)

Or a captain of a sinking ship, that sunk far belong... (2008 m., Klaipėda)

Vis tiek nesvarbu, kad ir ką besakyčiau... (2009 m., Klaipėda)

Stulpininkas (2008 m., Klaipėda)

Įkalintas savyje... (2009 m., Klaipėda)

Dinozauro (2009 m., Klaipėda)

Demon Days (2008 m., Klaipėda)

Alaus vytinės... (2008 m., Klaipėda)

Žvilgsnis į dangų (2008 m., Vilnius)

[2011-08-16 - 2011-08-30]

Išsiskyrimas

2011-07-30T18:20:00.022+03:00

Visai neseniai išsiskyrė TS-LKD ir Tautininkai. Tai galima buvo numanyti jau senokai- po buvusio Tautininkų sąjungos vadovo ir vėliau Tautininkų frakcijos TS-LKD sudėtyje vadovo Gintaro Songailos išmetimo iš partijos. Uodegos prispaustos ir kitiems ryškiausiems tautininkams- Kazimierui Uokai ir Arvydui Radžiūnui... Tad sprendimas išsiskirti neturėtų stebinti, mat tikrai nebuvo netikėtas. Bet kas laukia Tautininkų ateityje ir ar buvo jiems verta 2008 metais jungtis prie TS-LKD ir ar dabar verta skirtis?
Visų pirma, verta prisiminti moderniosios Tautininkų partijos (atmetus tarpukarį) istoriją. Ji buvo atkurta 1989 m. kovo 14 dieną. 1990-ųjų metų rugsėjį įvyko partijos suvažiavimas, kur vadovu buvo išrinktas tolimas pirmosios Tautininkų sąjungos vadovo ir pirmoji ir paskutiniojo Pirmosios Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos giminaitis, nūn aršus paxistas, spėjęs ir narystę net trijose partijose išbandęs, ir į Prezidentus pakandidatuoti, Rimantas Smetona. Tų pačių metų vasario 23 dieną partija buvo oficialiai įregistruota... Tačiau naujai „atgimusios“ (visiška nesąmonę tokie partijų „atgimimai“...) partijos likimas pradžioje buvo panašus į jos „pirmtakės“: koalicijose su panašaus lygiom partijėlėmis ar nepriklausomai, Tautininkų sąjunga visose Seimo rinkimuose patyrė gėdingas nesėkmes, kurias apvainikavo net 0,21% 2004-ųjų Seimo rinkimuose. O 1926-ųjų vis nesimatė horizonte. Šiokia tokia sėkmės tautininkus lydėjo tik Akmenės rajone... Partija per 18 gyvavimo metų apturėjo 6 ne itin pasauliui žinomus vadovus, o bene ryškiausias buvo paskutinis ir dabartinis- nuo 2005-ųjų partijai vadovaujantis Gintaras Songaila. Būtent jis ir atvedė politikos paraštėse beišblunkančius tautininkus į Tėvynės Sąjungos- Lietuvos Krikščionių Demokratų glėbį 2008 metais. Pats Songaila tapo partijos Prezidiumo nariu ir tais pačiais metais, kartu su Kazimieru Uoka, išrinktas į Seimą. Tiesa, džiaugsmą, pagaliau patekus valdžion (bent dalinai) vis labiau temdė nesutarimai su naujaisiais partijos draugais iš konservatorių stovyklos. Po Kazimiero Uokos sudalyvavimo pirmajame Lietuvos istorijoje homoseksualų parade trintis vis aštrėjo. Šiais metais, kylant vis didesnėms aistroms dėl lenkų tautinių mažumų Wilno, oj, atsiprašau, Vilniuje ir Vilniaus krašte, bet kokiomis priemonėmis valdžią Vilniuje siekiantys išlaikyti TS-LKD nariai galop neapsikentė kaimynus ir realiausius būsimuosius koalicijos partnerius- Lenkų Rinkimų Akciją, erzinančių tautininkų lyderio Gintaro Songailos kalbų ir už tai, kad desperatiškai bandė stabdyti TS-LKD Vilniaus skyriaus sprendimą derėtis su lenkais dėl valdžios sostinėje, padavė skyrių į teismą, iš partijos jį išvarė. Už nepaliaujama norą kovoti su mažumomis iš partijos jau anksčiau buvo išprašytas visą gyvenimą ar bent jau politinę karjerą garsiais pareiškimais garsėjęs Kazimieras Uoka. Krikdemų į TS-LKD pirmininkes siūlytai Irenai Degutienei pralaimėjus rinkimus, po Songailos išmetimo nepereinama virtusi takoskyra galutinai privertė tautininkus susimąstyti apie ateitį valdančiosios koalicijos partijoje, bet be menkiausio balso. Tiesa, kad ir koks ambicingas būtų Gintaras Songaila ir apie jį susibūrusi tautininkų frakcijos dalis, kaip jau spėjo pastebėti politologai ir ką mato bent kiek politikoje nusimanąs pilietis, jau trečią kartą „atkuriamos“ Tautininkų sąjungos ateitis- miglota. Nors ne, priešingai- be galo aiški. Politikos paraštės.
Pirma versija, kaip čia taip, būtų tautinė: tautininkai parodė tamsųjį TS-LKD veidą, kaip be galo sustabarėjusios ir dėl valdžios viską galinčios padaryti partijos, nė nenorinčios girdėti kitokią nuomonę ir tautininkais bei krikdemais besinaudojanti tik kaip figos lapu- kai reikia parodyti „moralumą“, „dievobaimingumą“, tyrą „tautiškumą“ (ginkdie, be nacionalistinės smarvės, kurią pasmerkė net pati Prezidentė...), tad tautininkai herojiškai pasiryžę paaukoti sąlygiškai garantuotą sėkmę ateinančiuose Seimo rinkimuose dėl idealų, kuriuos išdavė valdantieji konservatoriai... Šioje versijoje, be abejo, esame teisybės. Visų pirma, tautininkams TS-LKD nuo pat pradžių teko „garbingas“ trečio brolio vaidmuo. Nors partijos reikšmė per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją buvo, švelniai tariant, ne pati didžiausia politinėje Lietuvos padangėje, kurios dešinėje labiau apsimoka skraidyti su kregždėmis, negu vieniems, tada tiesiog nelabai aišku, kam jie buvo paimti. Arba, atvirkščiai, kam ėjo, jei galėjo numanyti, kad vaidmuo TS-LKD tikrai nebus svarbus. Aišku, kas nenori būti arčiau valdžios ir įtakos... O viskas turi savo kainą, artumas prie stipresniojo- irgi. Tautines svajones treji metai su konservatoriais kaipmat išsklaidė ir liko tik tautinis ilgesys... Antra, ne tokia proziška išsiskyrimo priežastis, nei kova dėl įtakos ir postų partijos viduje, yra ideologiniais skirtumai, kuriai pasirodė esantys milžiniški. Kad ir dešinieji, konservatoriai labiau brangina nuosaikumą tautiniais ir moralės klausimais, tarkim, seksualinių mažumų, nors, pažvelgus iš šalies, Užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį santykiuose su Rusija ir Lenkija tikrai negali apkaltinti minkštakūniškumu ir Lietuvos interesu išdavimu. Visgi, homoseksualų eitynes leidusio Viliaus Navicko „marinavimas“ Vilniaus mero kėdėje, politiškai visiškai absurdiškas- meras sėdi, elektoratas tirpsta,- ir pataikavimas lenkams, bet kokį likusį „tautiškumą“ (ką jau kalbėti apie nacionalizmą...) išmainant į taip trokštamą išlaikyti Vilniaus mero kėdę parodė, jog konservatorių veiksmai vargiai rišasi su jų deklaruojamais moralės nuostatais, kuriai ir remiasi tautininkų frakcijos veikla partijos viduje. Lenkiški rašmenys ir visiškas nuolaidžiavimas lenkams, bijant išsakyti savo nuomonę ir atsargus švietimo ir mokslo įstatymo stūmimas parodė, kad pagrindinės šalies partijos viduje negali būti nė kalbos apie konsensusą. Ir abi pusės nerodė noro susitarti, nes tautininkai likusiai partijai- kaip šuniui penkta koja, o jiems patiems tą jaučiant, įtampa tik didėjo, dar pridėjus siauraprotiškas Songailos ambicijas.
Tačiau galima kelti ir visiškai kitokią versiją: tautininkai patys kalti, nes jų marginalumas kenkia partijos prestižui ir ne didina, kaip būtų galima galvoti, populiarumą vadinamojo „protesto elektorato“ tarpe- jis tikrai nebalsuos už Kubilo partiją vien dėl kelių rėksnių, ypač, kai rinkoje yra Paksas, Uspaskis, galiausiai,- Murza, o valdžios partijos viduje ir įtakos „didžiajai“ politikai nori neproporcingai daug. Ši versija irgi turi tiesos. Kad ir kokie gražūs paprastam lietuviui gali pasirodyti Tautininkų frakcijos šūkiai, jie ne itin dera su partijos deklaruojamu nuosaikumu. Valdančiosios koalicijos pagrindinei partijai, matomai ir žinomai ir užsienyje, prestižo nepriduoda drastiški idealizmo, besiribojančio su marginalizmu, apimtų partijos narių elgesys bei kalbos (Uoka, Songaila). Partija, jeigu ji orientuojasi ne vien į pensininkių elektoratą, bet ir į jaunesnes kartas, jai būtini intelektualai, o ne rėksniai, kenkiantys partijos įvaizdžiui. Tad, kad ir kaip būtų gaila partiją paliekančiajai tautininkų daliai, nuostolių TS-LKD vargu ar tepatirs. Tautinis užsispyrimas ir Songailos ambicijos privedė tautininkų prie politinės bedugnės. Kita vertus, kai Lenkų Rinkimų Akcija įsakinėja valdančiosios koalicijos pagrindinei partiją, ką reikėtų išmesti už lenkams nepatinkančią nuomonę, susidaro nuomonė, kad nuosaikumas ir nuolaidžiavimas nepadarytų meškos paslaugos patiems konservatoriams. Juk, pripažinkime, TS-LKD daugelį žavi būtent „senamadiškomis" vertybėmis... Jei partija jų atsisakys eurokomforto, turint omeny lyderio nepopuliarumą, jos laukia labai niūri ateitis. Tautininkų sprendimas ją palikti yra dar vienas partijos moralinio stuburo nunykimo ženklas.
Pabaigai reikėtų aptarti tautininkų ateitį po išsiskyrimo su TS-LKD... Scenarijų gali būti tik du. Arba- tai bene labiausiai tikėtinas variantas- tautininkai nusės ant dugno ateinančiam šimtui metų, arba jie sugebės sutelkti visas nacionalistiškai orientuotas jėgas Lietuvoje ir taps alternatyvia politine jėga, kokios po truputį įgyja įtakos Belgijoje, Suomijoje, Švedijoje. Kad ir koks gražus būtų antras scenarijus, jam išsipildyti itin trukdo politinė tautininkų impotencija- tai, jog jie per 18 metų Lietuvos politikoje nenuveikė iš esmės nieko, išskyrus kelis garsesnius pareiškimus, puikiai parodo partijos potencialą. Tiesa, dabar yra ir Jaunieji tautininkai, partija, kaip ten bebūtų, atsidūrusi Seime ir su įtakingais partneriais, pakilo į kitą lygį. Bet, abejoju, ar to pakaks, nes, esama politinė situacija leidžia suprasti, kad kitų metų Seimo rinkimai tautininkams nebūtų sėkmingiausi istorijoje, net ir turint omeny lygtolinius itin kukliais pasiekimais... Songaila tikrai nėra toks jau perspektyvus ir populiarus lyderis, galįs sutelkti apie save visas Lietuvos tautines jėgas. Jų radikalus atsiskyrimas nuo esamo politinio gyvenimo niekuo nepadeda siekti ideologinių tikslų įgyvendinimo. Vieno žmogaus partija tautininkams tapti, atrodo, irgi nelemta, be abejo, tai yra gerai... Tad artimiausiu laiku naujos dešiniosios partijos atsiradimo neverta tikėtis, nes visos tautinės jėgos tupi savo urveliuose ir nei rodo didelio noro, nei, pripažinkime, turi potencialo tapti rimta jėga politinėje padangėje. Greičiausiai ilgą, kaip Gruodžio 22-osios naktis, Lietuvos politinių partijų sąrašą papildys dar vienas bereikšmis žodžių darinys. Blogesnis scenarijus nei sėkmingai tęsti virimą savose sultyse, besitęsusi visus 18 partijos gyvavimo metus, būtų suskilti į dar smulkesnius darinius ir išsilakstyti po įvairias partijas. Deja, to negalime atmesti, mat Valstiečiai liaudininkai jau siūlosi juos priimti, dalis lieka TS-LKD sudėtyje, tad tautininkai, kaip politinė jėga ir ideologija gali netekti net ir tos įtakos, kurią turėjo iki susijungimo su TS-LKD. Viena aišku- tautininkų užsispyrimas juos nuvedė į miglą, iš kurios išėjimo galima ir neberasti.
Tad tautininkai gal ir pasmerkė save šimtui metų be galimybės pasvajoti apie patekimą į Seimą, bet išliko morališkai atsakingi. Išliko ištikimi sau. Taip, jų idealizmas turi šiokį tokį marginalizmo atspalvį, kuris, iš dalies, ir užkirto kelią jiems likti su konservatoriais, iš dalies, gali sutrukdyti ir ateityje tapti bent kiek svarbesnę politine jėga mūsų šalyje... Išsiskyrimas gal ir nėra geriausias sprendimas, bet, kita vertus, kartais tiesiog neišvengiamas. Tačiau šiuo atveju, atrodo, nei vestuvės, nei skyrybos nebuvo lygiavertės, kas ir nulėmė tokį tautiškai lietuviškos meilės istorijos galą.

[2011-06-19 - 2011-07-30]

Emigracija yra gerai

2011-06-28T19:25:00.019+03:00

Visi emigruoja... Įvairi statistiką kalba pati už save- Lietuva išsivaikščioja. Kodėl? Paskaitykite interneto komentarus, kad ir koks neintelektualus yra tasai šaltinis, bet užtat teisingas. Ir vietos jiem- kiek tik nori, mat kiekvieną dieną atsiranda vis nauji ir nauji straipsniai apie tai, kad lietuvių Tauta- kone ties išnykimo riba. O vis dėl to Kubiliaus, skurdo, nedarbo, beprasmybės, tvyrančios Tėvynės ore, kai mokslas- mokamas, viskas brangsta: degalai, maisto produktai, pragyvenimas. O dar didėja mokesčiai, bedarbių, savižudžių bei norinčių emigruoti skaičius... Ne, nemanykite, kad viskas čia tik didėja. Kiek mažėja! Be lietuvių, Lietuvoj mažėja pensijos, atlyginimai, vaikų, protų, mokyklų ir vilties... Manau, kad daugelio skaitytojų akys jau apniuko, kaip dangus už lango, kaupiasi labai gilus atodūsis, galva svyra... Ir vėl viskas blogai, ką daryti- nežinia. Vienas džiaugsmas- žinome kas kaltas. Gi Kubilius, trauk jį devynerios! Tai jis mus nuskurdino, apdėjo PSD mokesčiais, ir dar, niekšas, rezidenciją savo taiso. Jaunimas išvarytas iš šalies, senimas, ilginant pensinį amžių, dairosi virvagalio. Ir vėl... Bet ne, oj ne, nesulauksite, gerbiamieji skaitytojai. Aš jums sakau: emigracija yra gerai!
Pradžiai, pamąstykime, ar ką galime su šiuo daiktu padaryti ir, o tai svarbiausia, ar verta... Taigi, emigracija. Lietuviai išvažiuoja į Angliją, Airiją, Ispaniją, dabar dar ir Vokietija prisidėjo. Nors Lietuvoje- neva katastrofiškas nedarbas, labiausiai darbdaviams čia trūksta... darbininkų. Mat lietuviai- išpindėjo ir nebenori dirbti už tiek, kiek negaila išmesti tam vargšui, mokesčių dusinamam darbdaviui. Išeitis yra- kinai, baltarusiai, uzbekai, tadžikai, ukrainiečiai, vietnamiečiai ir panašių tautybių, garsėjančių savo gausumu, darbštumu, savo darbo nevertinimu ir ypač nemokėjimu tvarkytis savo valstybėse (nieko neprimena?). Jie su mielu noru dirbtų mūsų šaltoje šalyje, kur net mažiausia alga- daugiau negu nuostabu. Tad netrukus,- su baime lietuviai-patriotai sako mums,- išvysime gatvėse daugiau tamsių veidų ir išgirsime nepažįstamos kalbos... O, kur dingo mūsų kaimo Lietuvėlė? Šioje vietoje skaitytojas, matyt, laukia patriotiško akcento, graudenančio žodelyčio, kad suspindėtų ašara akyse ir pasidarytų šalta net vasaros kone vidury, nes tuoj Lietuvoje nebus lietuvio ir vien svetimi, oj, vien svetimi... Nesulauksite- ir čia aš būsiu kategoriškas: mes nieko negalime pakeisti. Vokiečiai galėjo piktintis, kiek norėjo (nors vokiečiai nuo 1945-ųjų gegužės pradžios piktintis svetimomis tautybėmis neturi teisės), bet turkai yra ir nieko čia nepadarysi. Ir prancūzai gali piktintis, išvydę savo krepšinio ar futbolo rinktines, kur nėra nė vieno... Bet dabar bet kokios kalbos tokia tema yra uždraustas, o pas juos- jau senokai. Ir ką jie galėjo ar dabar gali pakeisti? Drausti minaretus? Tai laikina. Drausti musulmonių skareles burkas? Kol kas. Nauja karta išaugs, matydama Londono gatvėse visų spalvų veidus ir kalbant įvairiausiomis kalbomis. Tas pats laukia dabartinių Amsterdamo, Paryžiaus, Berlyno, Stokholmo vaikų... Mes galime kelti Trispalvę ir dievagotis, kad Lietuvos krepšinio rinktinėje niekada nebus užsieniečių, kad mes išlaikysime seniausią iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, bet, atrodo, nieko mes nebepakeisime. Pasaulis keičiasi, norime mes to ar ne. Lietuvoje po 50 metų pusė gyventojų bus tų tautybių, kurių atstovai mūsuose kol kas reti arba ir visai nesutinkami. O kas piktinsis- susimokės už pasenusias pažiūras. Europa jau priprato... Pripras dar labiau. Lietuviai, nenorintis matyti savo šalyje kitataučių antplūdžio, patys mielai varo į Berlyną, Hamburgą, Londoną ar Dubliną. Veidmainyste pakvipo, ar ne?
Dabar pažiūrėkime į gerąsias emigracijos pasekmes. Sakot, nėra tokių? Kaip smarkiai jūs klystate! Pirmasis teigiamas dalykas- gatvėse sumažėjo budulių, o pagal statistiką, sumažėjo ir vagysčių, plėšimų ir pan. geradarysčių, daromų aukščiau paminėtų individų. Bet pažvelgus į gatvę, atrodo, kad visai nieko būtų, jei emigracijos srautai dar labiau sustiprėtų... Kvaila teigti, jog emigruoja geriausi. Kitaip lietuvių tautos vardas netaptų toks populiarus Škotijos, Norvegijos, Švedijos, Anglijos laikraščių penktuosiuose puslapiuose. Ko norėti, kai 1009 metais mes buvome paminėti Kvedlinburgo kriminalinėje kronikoje... Jei praretėtų runkelių gretos, ar kas nors pasigestų ko nors? Kas, kad gyventojų sumažėtų pora šimtų tūkstančių, o gal ir visu milijonų ar net daugiau. Svarbu kokybė, o ne kiekybė... Islandai geriau gyvena už rusus. Antra, kaimietis lietuvis pagaliau pamatys pasaulį. Gaila, kad maža supras... Anglų kalba daugeliui tautiečių nėra lengviausiai suprantamas dalykas pasaulyje, o noras mokytis nemažos dalies jų smegeninėse seka kažkur labai toli po noro daugintis, išgerti alaus ir pasižiūrėti kašį... Kultūrinis šokas garantuotas, kai pamatys egzotiškus atvykėlius iš dar tolimesnių kraštų ar kitus kosmopolitiško pasaulio žiedus. Gaila, kad daugelis (nemanykite, kad niekinu visą mūsų išvykusią Tautos dalį, visai ne, tačiau kalbos apie tai, kad išvyksta geriausi, užkniso juodai...) nieko naujo nepažins ir, išvykę iš savo apšnerkšto kiemo, nė kiek nepraturtins savo sielos, nes ir užsienyje laikysis su panašiais į save ne ką mažiau apšnerkštuose kiemuose. Taip pat, jei kas ir yra išvažiavęs mokslo aukštumų siekti, jiems tai tikrai puiki galimybė ir pastarieji tikrai pasinaudos (jei išvažiavo siekti mokslo, o ne popiergalio...) plataus pasaulio siūlomomis įdomybėmis ir galimybėmis... Galiausiai, sužinosime, kam Lietuva brangi. Jei, pamatęs padidėjusias kainas, nebegalėdamas įpirkti cigarečių pakelio ar benzino savo automobiliui (tikrai skursta...), susimokėti už mokslą (niekam ne paslaptis, kas turi mokėti už mokslą...) ar, gavęs vadybininko specialybę, nežinodamas, kas tai per daiktas, ir negavęs darbo, žmogus nusprendžia, kad, kadangi Lietuva jam „nieko nedavė“, laikas mauti į užjūrį, tai anoks jis patriotas. Jei sako, kad nori gyventi dabar, o ne kai Lietuva pasivys Airiją, kuri dar ir palaukti nė neketina, jam tai bus jau nebeaktualu, tai nėra patriotas. Nes patriotai kurią savo šalį, o ne dairosi, kaip geresnės prekės lentynoje. Jei sakai, kad pilvas brangesnis už Tėvynę- tavo valia. Bet pripažink, kad esi ne lietuvis. Mažas skirtumas... O mes pažiūrėsime, kas išliks, o kas bėgs, kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Rėkti, šaukti, keiktis ir plūsti išvykusiųjų neverta. Tiesiog žinosime, kas yra kas...
Pabaigai norisi pakalbėti apie mūsų stereotipus. Apie emigraciją. Visi sako, kad tai yra blogai. Vienpusiška taip teigti... Graudžios kalbos apie išsivaikščiojančią Lietuvą jau įkyrėjo, nes visa ji tikrai neišsivaikščios, pakeisti to mes negalime, nes tokie procesai atsirado ne Lietuvoje ir ne pernai, užpernai ar 2004-aisiais. Juk netgi ir mūsų tautiečiai dar XIX a. pab. ir XX a. pradžioje, tarpukariu, movė į Ameriką, Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Australiją... Kaip matote, dar neišnykome, tai kodėl išnyksime? Ypač juokina kai kurių debilų bliovimas apie „genocidą“. Esą konservatoriai, Kubilius ir visi kiti vykdo lietuvių Tautos genocidą. Manau, kad mūsų laikais absurdiškesnio, debiliškesnio ir siauraprotiškesnio teiginio sugalvoti turbūt neįmanoma. Vien ką reiškia sąvokos „genocidas“ visiškas nesuvokimas, o sąmoningą piliečių norą palikti savo kiemą ir pasirinkti svetimą, kur žolė žalesnė ar žmonės plačiau šypsosi, lyginti su „savanorišku“ grūdimu į gyvulinius vagonus ir išsiuntimu „atostogų“ į plačiosios Tėvynės tolimus pakraščius yra mažų mažiausia įžūlus istorijos nesupratimas. Apie nutekėjusių „protų“ nuotykius svečiose šalyse galima paskaityti Škotijos ar Airijos laikraščiuose ir mūsų interneto portaluose. O Kubilius čia kaltas mažiausiai. Ne šventieji puodus lipdo. Ir ne Dievo siųstieji valdo šitą šalį iš Vyriausybės, Seimo ir kitų instancijų. Tokie patys kaip mes. Ir jei mes duodame kyšius, tai negi neatsiras tų, kurie juos ims. O mes jais piktinsimės ir toliau duosime kyšius, nori nenori. Valdžią irgi išrenkame mes. O jei nenorime rinkti, patys kalti... Emigracija tikrai nėra kažkoks antgamtinis procesas. Visiškai natūralus, apie ką kalba visa žmonijos istorija ir niekas nekaltas, kad mes jos neišmanome. Tad belieka graudžiai lieti tautines ašaras dėl išvažiavusiųjų... Nebloga tema. Parašai ką apie tai- ir pirmas puslapis, ir 164 komentarai... Reitingai kyla, lietuvių mažėja... Nesame kitokie, nei kitos tautos, kurios jau seniai užpildė senovinių viduramžių Europos miestų gatves savo Rytų Europos koloritu ir mentalitetu. O mes toliau graudenkimės, bernužėliai ir mergužėlės po berželiu svyruonėliu.
Tad visi emigruoja. Nes, kaip sakė vienas vilnietis (o gal visai ir ne vilnietis...) autobuse, prieš tai pripildęs orą rusiškais keiksmažodžiais, susijusiais su lytinio akto atlikimu, ilgai ir nuobodžiai malęs apie savo ir kitų išmauktas dėžes alaus ir t.t.: „Reikia važiuoti iš čia [iš Lietuvos- Aut. pastaba]... Čia visi tik degraduoja...“ Tokiais žmonėmis turtinga Lietuva! Ir koks gyvenimas bebūtų blogas, niekas jo tokiu nedaro, išskyrus mus pačius (neveikimas- irgi veikimas, tik neigiamas...). Tad sakau jums dar kartą- emigracija yra gerai. Ir kas paneigs?

[2011-05-20- 2011-06-28]

LKL Finalai: ar viskas taip jau aišku?

2011-05-03T18:36:00.006+03:00

Jau Gegužės 5-ąją, kitą ketvirtadienį, prasidės viso krepšinio sezono Lietuvoje puošmena- LKL Finalai. Jame jau 12 kartą iš eilės susitiks ir vėl tos pačios komandos- Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“. Nors buvo nemažai tokių, kurie svarstė (o gal svajojo...), jog šiemet „Žalgirio“ skoliniais ir dar keliais stipriais žaidėjais pasistiprinęs praėjusio sezono debiutantai, Prienų „Rūdupis", užims Vilniaus komandos vietą. Bet svajonės taip ir liko svajonėmis- intrigą žadėjęs pusfinalis baigėsi 2:0 „Lietuvos ryto“ naudai. Kitame pusfinalyje, kaip ir tikėtasi, intrigos irgi neatsirado: 2:0 „Šiaulius" sensacingai sudaužiusių Utenos „Juventus“ nenaudai. Kas gi laukia krepšinio sirgalių LKL finale? Ar katastrofiškas „Lietuvos ryto“ sezonas vietiniame fronte baigsis taip pat katastrofiškai, o gal, vis dėlto, pamatysime 3-peat'ą?
Pradžiai- apie abiejų mūsų grandų sezonus ir forma, kurioje abi komandos stoja prie finišo tiesiosios. Ne paslaptis, kas dauguma krepšinio gerbėjų, netgi nemažai „Lietuvos ryto“ fanų, LKL Finale nesitiki intrigos ir drąsiai iš anksto grąžina Lietuvos čempionų titulą į Kauną. Tam priežasčių esti nemažai: šiais metais „Žalgiris“ nepaliko vilčių vilniečiams nė vieneriose iš trejų tarpusavyje žaistų rungtynių, o ketvirtosios sensacingai neįvyko po vieno gėdingiausio „Lietuvos ryto“ istorijoje pralaimėjimo BBL pusfinalyje Rygos „VEF“ ekipai. Kauno komanda šiemet atrodo išties galingai, o krepšinio ekspertai sezono pradžioje jos žaidimą šį sezoną lygino su 1999-ųjų metų Eurolygos čempionų žaidimu. Tiesa, neilgam... Įsiterpė išskirtinis faktorius Lietuvos krepšinyje (taip pat ir futbole, taip pat ir Škotijoje...)- Vladimir'as Romanov'as, išmetęs trenerį iš Serbijos, Aco Petrovič'ių. Naujasis treneris- Rimantas Grigas nesugebėjo iškovoti nė vienos pergalės Eurolygoje, o kur kas daugiau dėmesio sulaukė ne jo propaguojamas žaidimas, bet... lapukas, kurio neišvengė ir jo įpėdinis iš Graikijos, Ilias Zouras. Tačiau, padėčiai nusistovėjus, „Žalgiris“ vėl ėmė rodyti užtikrintą žaidimą, o graiko trenerio akcijos fanų ir Buratino akyse pakilo po pergalės prieš „Rytą“ LKF finale ir užtikrintos pergalė Vilniuje prieš tuos pačius pagrindinius varžovus. Išskyrus žygį be pergalių (neskaitant vienos vienu taškų) Eurolygos TOP-16 etape ir gėdingos nesėkmės namuose prieš Rolando Jaručio treniruojamą Mariupolio „Azovmaš“, „Žalgiris“ sezone žaidžia užtikrintai. Tuo tarpu vilniečiams kelias link finalų buvo anaiptol ne toks sklandus: sulaukta ir „Šiaulių“ antausio, vieno vos nesulaukta namuose, beviltiškas pralaimėjimas išvykoje „Rūdupiui" ir, kaip viso ko apvainikavimas, apgailėtinas žaidimas BBL Finalo ketverte- gėdingas pralaimėjimas „VEF“ pusfinalyje ir Kenan'o Bajramovič'iaus individualiomis pastangomis išstenėta „garbinga“ trečioji vieta, nukovus Europos grandus „Ventspilį“. Tai, apie ką kalbėjau jau seniai, atrodė vis aiškiau ir aiškiau: Aleksandr'as Trifunovič'ius žlugdo žaidėjus ir veda „Lietuvos rytą“ tiesiu taikymu į prarają. Žiūrėti į jo treniruojamą komandą man, kaip „Ryto“ gerbėjui, buvo stačiai nepakeliama ir tikėjausi, kad jį išmestų kuo greičiau. Priešingai negu kauniečių stovykloje, šiemet Vilniuje greitų pokyčių laukti yra naivu. Laimė, sprendimas buvo priimtas ir serbas išlėkė namo. Į jo vietą stojo „Zuoko kareivis“ Darius Maskoliūnas. Komanda po stovyklos Druskininkuose pradėjo rodyti kur kas geresnę formą, negu anksčiau ir vis gerėjantį žaidimą. Atsigavo ir visą sezoną buksavę žaidėjai- australas Brad'as Newley ir Artūras Jomantas. Tiesa, Simo Buterlevičiaus aikštelėje šiemet, matyt, vis vien neišvysime, kaip ir neregistruojamo Karolio Petrukonio, kažkuriems galams paimto iš Vilniaus „Perlo“... Iš esmės abi komandos prieš finalus rodo neprastą formą, kauniečiai gal kiek geresnę.
Abi komandos pastaruoju metu rodo gerą žaidimą vietiniame fronte, į kurį koncentruotis gali jau gan senokai, iškritusios tiek iš Eurolygos, tiek iš „VTB Jungtinės lygos“. Bet juk visi ligšioliniai Kauno ir Vilniaus ekipų susidūrimai baigdavosi nedviprasmiška kauniečių pergalę: lapkričio 21 dieną Kaune- 80:65 šeimininkų naudai, LKF finale Alytuje, vasario 13 dieną- 81:69 (ir vėl) kauniečių naudai bei kovo 26 dieną Vilniuje- 74:57 „Žalgirio“ naudai. Visa tai, pridėjus dar ir pralaimėjimus ne pirmo ryškumo komandos, kaip antai „Šiauliai“, „Rūdupis“ bei „VEF“, turėtų Kauno „Žalgirio“ sirgalius nuteikti netgi labai teigimai. Visgi, ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio... Pirmoje tarpusavio akistatoje grandai buvo labai nelygioje padėtyje- „Žalgiris“ buvo pasiekęs stulbinamą sportinę formą, skynė pergalės tarptautiniame fronte ir žaidė namuose, tuo tarpu vilniečiai buvo beatsigauną po „žmogaus, kuris mus nuves į Eurolygos finalo ketvertą“ Dražen'o Anzulovič'iaus „genialaus“ vadovavimo, o abu komandos įžaidėjai (neskaitant Igor'io Miloševič'iaus...)- tiek Khalid'as El-Amin'as, tiek legendinis Šarūnas Jasikevičius- buvo ką tik atvykę Vilniun, o antrasis dar ir nežaidęs pusmetį. Trifunovič'iaus vadovaujamas „Lietuvos rytas“ buvo akivaizdžiai nepasiruošęs aklinai žalgiriečių gynybai, dėl kurios net Jonas Valančiūnas buvo privertas mesti tritaškį, nes į baudos aikštelę tądien vilniečių paprasčiausiai niekas neįleido. Antrosiose rungtynėse situacija buvo visiškai kitokia: vilniečiai davė kovą ir netgi ilgą laiką pirmavo, tiesa, išklypo trečiajame kėlinyje ir paskui tik Kenan'o Bajramovič'iaus individualiomis pastangomis kabinosi į kauniečių, žaidusių jau be pabėgusio Mirza'os Begič'iaus, kurį ligi šiol Kauno klubo sirgaliai prisimena labai „šiltai“, nors vos prieš kelis mėnesius dievino, atlapus. Nebebuvo Šarūno Jasikevičiaus, o Simas Jasaitis irgi neseniai buvo pradėjęs normaliai žaisti. Kauniečiams nesutrukdė nė firminiai keitimai, prieš kuriuos Trifunovič'ius priešpastatė 1 minutę žaidusį Jomantą ir lygiai 0 minučių žaidusį turką Cemal'į Nalgą (apie Simą Buterlevičių, manau, nereikia nė sakyti...). Khalid'as El-Amin'as ir vėl sužaidė prastas rungtynes, kurios jam pasitaikė retai, bet, lyg tyčia, su kauniečiais... Jonas Valančiūnas treneriui akivaizdžiai įkyrėjo ir, nepaisant gero žaidimo, turėjo tenkintis suoliuko šildytojo vaidmeniu. Kauniečiai ir vėl karaliavo baudos aikštelėje, o Vilniaus ekipos aukštaūgiai trynėsi apie tritaškio liniją (Bjelica- 0/4, Bajramovič'ius- 2/4 tritaškių). Gerai sužaidę pabaigą žalgiriečiai galėjo džiaugtis pirmuoju, bet anaiptol ne paskutiniuoju, šiais metais trofėjumi- LKF Taure. Šįsyk „Lietuvos ryto“ nesėkmės priežastis buvo ne nesusižaidimas ir prasta fizinė forma, bet neadekvatūs trenerio sprendimai ir įžaidėjo- pusės komandos- prastas žaidimas. Prieš trečiąją dvikovą Vilniaus „Lietuvos rytas“ liko be savo stebukladario Khalid'o El- Amin'o ir, nors Aleksandr'as Trifunovič'ius švaistėsi kalbomis, esą „Žalgiris“ įveikiamas ir be įžaidėjo, tik visiškas kvailys galėjo manyti, jog pagrindinio ir vienintelio (DJ Strawberry yra bet kas, tik ne įžaidėjas...) įžaidėjo netektis neatsilieps žaidimui... Bet labiausiai vilniečiams koją pakišo totaliai idiotiškos Trifunovič'iaus klaidos: prie suoliuko priaugęs Simas Buterlevičius pradeda rungtynes starto penkete, paskui sėda 30 minučių ir grįžtą į žaidimą ketvirtojo kėlinio viduryje, jau atšalęs; po krepšiais siautėjęs Valančiūnas, pagal Trifunovič'ių, nusipelnė vos viena minute daugiau negu ankstesnėje grandų tarpusavio dvikovoje; Lietuvos rinktinės aukštaūgiams Tadui Klimavičiui ir Pauliui Jankūnui vilniečių strategas priešpastatė nepasiginančius Bjelicą ir Bajramovič'ių, o, kaip visada apgailėtinai žaidęs, Nalga aikštelėje teišbuvo tik 5 minutes, o Karolis Petrukonis turėjo garbės joje pabūti net 9 sekundes, kai „Žalgiris“ rezgė paskutiniąją triuškinamai laimėtos dvikovos ataką. Didžiausias faktorius, lėmęs jau Ilio Zouro treniruojamų žalgiriečių pergalę „Siemens'e“ buvo kaip feniksas iš pelenų pakilęs Marcus'as Brown'as, įmetęs visus 4 mestus tritaškius ir dvi baudas bei iš viso pelnęs 14 taškų. Verta pažymėti, kad didžioji dalis kauniečių tritaškių į „Lietuvos ryto“ krepšį skrido visiškai laisvi. Be įžaidėjo ir tragišku starto penketuku varžovus juokinęs „Lietuvos rytas“ kitokio likimo, matyt, ir negalėjo tikėtis, nors pernai Rimas Kurtinaitis panašiomis aplinkybėmis namuose iškovojo LKL reguliariojo sezono nugalėtojo titulą... Šį kartą „Lietuvos rytas“ žaidė be dvasios ir užsivedimo, kaip ir pažymėjo Martynas Gecevičius, priešingai negu visai vietinių sirgalių neišgąsdinti kauniečiai. Kas pasikeitė nuo šių dvikovų laikų? Vilniaus ekipos žaidimui diriguoja jau šeštasis šį sezoną įžaidėjas- serbas Aleksandr'as Rašič'ius,- o komandą treniruoja trečiasis šį sezoną treneris- Darius Maskoliūnas. Per 5 rungtynes, kuriose vilniečiams vadovavo Maskoliūnas, žaidimas akivaizdžiai pagerėjo, o, svarbiausia, pagaliau savo minutes gauna jaunasis talentas Jonas Valančiūnas. Aišku, kodėl serbui turėtų rūpėti kažkoks aštuoniolikmetis lietuvis ar „kaip žmogus vėlai bręstantis“ Simas Buterlevičius? Belieka tikėtis, jog lietuviui treneriui rūpi ne vien Eurolyga, kuri ir atip jau pasibaigė, kaip Trifunovič'iui, bet ir vietinis frontas (Maskoliūnui asmeniškai- taip pat...) bei žaidėjų, ypač lietuvių, tobulėjimas. Kauniečių trofėjų stalčių per šį laiką papildė dar ir BBL čempionų titulas, o žaidimas blogyn anaiptol nekrypsta- atsigauna ir Artūras Milaknis, ir pagaliau ne vien showman'ą vaidinantis, bet ir žaidžiantis Omar'as Samhan'as žaidžia ne taip katastrofiškai, o Pauliaus Jankūno LKL negali sustabdyti absoliučiai niekas. Nebekelia erzelio ir dar neseniai Kauno sporto Halėje savo žiūrovų nušvilptas DeJuan'as Collins'as. Tiesa, pernai NBA naujokų biržoje atsisakęs dalyvauti Mindaugas Kuzminskas, iš vieno populiariausių ir matomiausio šalyje žaidėjo, kuriam paišoma šviesi ateitis tapo kone visiškai užmirštu. Ant „Žalgirio“ suoliuko... Sirgalių nedžiugina (kaip šiandien aiškėja- dėl traumos) ir Martynas Pocius. Abi ekipos sėkmingai atžygiavo iki LKL Finalų, nors ir daug buvo kalbama apie galimas sensacijas.
Visgi, kas mūsų laukia šią gegužę? Kas laimės LKL? Ar, kaip arogantiškai skelbia „Žalgirio“ savininko ruporas „Kauno diena“, „Visi titulai šiemet grįžta į Kauną“? Nors šią savaitę- tuo nė kiek neabejoju- girdėsime daugybės ekspertų ir ekspertėlių postringvavimus apie būsimus LKL Finalus ir didžioji dauguma jų neabejotinai laurus kabins Kauno komandai, aš nemanau, kad viskas yra taip akivaizdu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma, paskutinį sykį Lietuvos grandai susitiko prieš kiek daugiau negu mėnesį. Nuo to laiko vilniečių stovykloje pasikeitė ir treneris, ir įžaidėjas. Trifunovič'iaus dėka Aleksandr'as Rašič'ius dar neturėjo progų stoti į kovą su kauniečiais... Tačiau kur kas svarbiau yra ne jo atėjimas į „Lietuvos rytą“, bet tai, jog komandos vairą perėmė Darius Maskoliūnas. Manau, kad trenerio neslėgs didelė atsakomybė, pirmiausia, dėl to, kad, kaip jau minėjau, pergalė vienareikšmiškai prognozuojama „Žalgiriui“, taip pat, paties Maskoliūno žodžiais betariant, dugnas jau pasiektas, tad, patekus į Finalus, kuo kai kas abejojo, tiek, kiek pavyks nuveikti, atrodys pakankama tokiomis aplinkybėmis, kokiomis šįmet žaidžia „Lietuvos rytas“. Tad kodėl nepabandžius? Taip, "Žalgiris" dabar atrodo geresnis, stipresnis ir, apskritai, šiais metais yra emociniame pakylime, toje pompastiškoje auroje, kurią jau dvejus metus formuoja Lietuvos krepšinį gelbėti pasiryžęs Vladimir'as Romanov'as- tai akivaizdu, pamačius, kaip dirbama su viešaisiais ryšiais: „Žalgirio“ krepšininkai lankosi visur, apie kiekvieną jų žingsnį trimituoja „SPORT1“ ir atgaivinta laida „Krepšinio pasaulyje“, turnyrai, protų kovos, „Žalgirio radijas“- visa tai, pridėjus kartkartėmis Lietuvos padangę sudrebinančius skandalingus Romanov'o pareiškimus ir pastaruoju metu akivaizdžiai padidėjusią fanų priešpriešą leidžia Kauno komandai jaustis užtikrintais ir kaip niekada didžiais. Ką prieš šią legendinės Lietuvos komandos didybę gali priešpastatyti kaip niekada nekenčiamas Vilniaus klubas? Tik labai didelis emocinis pakilimas padėtų Vilniaus „Lietuvos rytui“ tikėtis kažko daugiau, nei vienos atsitiktinės pergalės namuose šioje serijoje. Neužteks vien individualių Kenan'o pastangų ir nuo kojų pernai nuvaryto Gecevičiaus jėgų. Neužteks ir pasaulį žavinčio Jono Valančiūno talento ar gal dar iš letargo miego atsibusiančio Simo Jasaičio tritaškių... Savo indėlį į komandos žaidimą turės įdėti ir Simas Buterlevičius, ir Artūras Jomantas, ir Steponas Babrauskas. Ką jau bekalbėti apie Brad'ą Newley ar Milko Bjelica'ą. Kauno komanda vilniečiams gali priešpastatyti atkrintamosiose rungtynėse atsigavusi Tadą Klimavičių, Trent'ą Pleisted'ą, Travis'ą Watson'ą ir netgi Boban'ą Marjanovič'ių. Tiesa, pastarasis prilygsta Cemal'iui Nalga'i ir geriausiai jam sekasi gadinti savo komandos sirgaliams nervus ir suteikti begalę džiaugsmo varžovų sirgaliams. Tuo tarpu likę trys yra kur kas pranašesni už Bjelica'ą ir Bajramovič'ių, toks, koks jis būna ne ypatingomis dienomis. Ką jau bekalbėti apie Paulių Jankūną, kurį ginti- tikras prakeikimas Bajramovič'iui. „Žalgiris“ į kovą tikrai turės mesti ir (lyg ir) vis dar perspektyvų Mindaugą Kuzminską, ir kadaise net į Eurolygos rungtynių starto penketą įeidavusį Artūrą Milaknį, ir netgi Omar'ą Samhan'ą. Tiesa, pastarojo šansai pasirodyti ne vienai- dviem minutėms finalo serijoje, manyčiau, gana panašūs į Karolio Petrukonio šansus. Kitose grandyse pranašumas irgi kauniečių rankose, nors Pocius, kaip paaiškėjo šiandien, ir nežais dėl nugaros traumos, jam taip pat gali tekti daryti operaciją, kauniečiai vis dar turi, ties, jau sumenkusį pranašumą: Marcus'as Brown'as, kartais dar pasvaidantis, jei jo neginsi, o su gynyba vilniečiai šiemet nedraugauja, jau minėtas Milaknis. Tiesa, pastarasis iš tikrųjų nėra niekuo geresnis už Simą Buterlevičių, skirtumas vienas- pastarasis trina suolą. „Lietuvos rytas“ irgi turi savų ginklų: Jasaitis, koks jis dabar bebūtų, turint omeny ir jo traumą, jis turi pakankamai patirties ir neišmestų tritaškių, Babrauskas, kuris sugeba užvesti save ir kitus ir todėl vien „ant emocijų“ gali nuveikti nemažai, Jomantas pradeda žaisti geriau, gynyboje jis vis dar stiprus, jei dažniau imtųsi iniciatyvos, būtų nemenkas ginklas Vilniaus klubo arsenale, Newley, taip, jis ne „antrasis Eidson'as“, bet jau rodo atsigavimo ženklus, dalina varžovams įspūdingus blokus ir, jei užsives, gali tapti staigmena varžovams, Buterlevičius. Pastarasis, kaip jau minėjau, yra labiausiai nuvertintas, nors vertas žaist... Be abejo, stipriausia vilniečių korta- Gecevičius. Jam pastaruoju metu teko nemažai žaisti įžaidėjo pozicijoje, kur be 2x2 jis mažai ką geba nuveikti, Trifunovič'iaus laikais derinių, išvedančių snaiperį į laisvą metimo poziciją nelabai pasitaikė. Gal finalo serijoje išvysime kitokį Gecevičių? Įžaidėjo pozicijoje pranašumas irgi yra kauniečių pusėje: Mantas Kalnietis- Lietuvos rinktinės pagrindinis įžaidėjas, nepaisant klaikios varymosi technikos, DeJuan'as Collins'as, atrodo, atgijo, na, bent jau tiek, kad nebebūtų nušvilpinėjamas „geriausių pasaulyje fanų“, Tomas Delininkaitis- žmogus, išdavęs „Rytą“, atvedusį jį iš „Neptūno“ į naujas aukštumas (taip, žinau, kaip nešiuolaikiškai kalbu, atsiprašau...), svarbus rinktinės žaidėjas, nors yra gynėjas, moka ir įžaidinėti, Aleksandr'as Čapin'as. Pastarasis savo pajėgumu prilygsta DJ Strawberry nesavoje jam pozicijoje, kurioje jam, individualiai, mano galva, stipresniam už Čapin'ą, deja tenka žaisti. Kitiems trims vilniečiai tegali priešpastatyti vieną Aleksandr'ą Rašič'ių. Tiesa, šis Serbijos rinktinės įžaidėjas, irgi šiek tiek gynėjas, yra išties aukšto lygio ir, kaip įžaidėjas, valdo komandą puikiai, jo metimas primena Jasikevičių, gali patempti komandą svarbiu metu (aišku, gali ir nuskandinti...), tačiau, žaisdamas Vilniuje, iniciatyvos per daug nesiima. Gal per finalo serija jis taps „Ryto“ lyderiu? Apibendrindami, galim sakyti, jog, iš esmės, visose pozicijose (bent iki Pociaus traumos) „ant popieriaus“ stipresni atrodo kauniečiai. Bet žaidžia ne pavardės, o žaidėjai, ne daugiau lygiaverčių žaidėjų, o 5 žmonės. Nereikia pamiršti ir svarbiausio- trenerių. Graikijos rinktinės treneris prieš buvusį „Žalgirio“ asistentą? Kova nelygi. Bet negalima pamiršti apie tai, kad „Žalgiryje“ treneris sprendžia anaiptol ne viską. Kas pernai galėjo pagalvoti, kad LKL finalo serijoje „Žalgiris“ žais be trenerio ir darysis bala žino kas? Šiuo atžvilgiu „Žalgiris“ yra išties nenuspėjamas. Daug ką gali pakeisti Pociaus trauma- būtent jis ypač stengiasi, žaidžiant prieš Vilniaus komandą, tad jo netektis gali turėti sunkių pasekmių Kauno komandai. Tačiau, kaip ten bebūtų, pagal tai, kaip viskas atrodo dabar, finalai turėtų pasibaigti 4:2 Kauno „Žalgirio“ naudai. Kita vertus, turint omeny tą nežinomybę, kuri tvyro prieš gegužės 5 dieną, nenustebčiau, jei „Lietuvos rytas“ netikėtai „duotų kovą“ ir laimėtų 4:2. Mano manymu, jei vilniečiai netikėtai pradėtų rodyti kitokį žaidimą, Kauno stovykloje gali kilti rimtų problemų ir serija gali apsiversti aukštyn kojomis...
Kad ir kokia aiški šiemet „Žalgirio“ fanams ir daugumai krepšinio gerbėjų apskritai atrodytų LKL Finalų serija, nemanau, kad kauniečiai jau gali matuotis čempionų žiedus ir dairytis vietos LKL čempionų taurei savo trofėjų lentynoje. Nežinomybės, ypač po Pociaus traumos, tik padaugėjo... Nors, jei tektų vienareikšmiškai įvardinti, kas iškovos šį trofėjų, tikrai paminėčiau „Žalgirį“, netikiu, kad „Lietuvos rytas“ ims ir pasiduos. Be Aleksandr'o Trifunovič'iaus vilties tikrai yra... O kaip bus- pamatysime. Bet, kaip ten bebūtų, aš vis tiek tikėsiu savo komanda, net jei ji ir pralaimės 0:4. Bet nugalėti neabejotinus favoritus visada smagiau, o vilniečiai turi kur kas daugiau priežasčių nuvilti visus krepšinio ekspertus.

[2011-04-30 - 2011-05-03]

25+1

2011-04-25T16:30:00.040+03:00

Šiemet pasaulis mini 25-ąsias baisiausios (ar ilgam?) visų laikų atominės katastrofos- Černobylio atominės elektrinės avarijos- metinės. 1986 metais, naktį iš balandžio 25-osios į 26-ąją Černobylio atominėje elektrinėje, aplaidžiai vykdant bandymus, įvyko avarija, galiausiai, pasibaigusi masyviu sprogimu, dangun pakėlusį 8 tonas radioaktyvių medžiagų ir visą, kas skyrė reaktoriaus šerdį nuo aplinkos. Dar vienas 25... Šiemet apie Černobylį teko prisiminti kiek anksčiau nei karštą balandį, tokį pat karštą, kaip ir tada. Kovo 11-ąją, po žemės drebėjimo ir cunamio, Japonijoje atominė grėsmė vėl priminė apie save: Fukušimos 1-ojoje, arba Fukušima Daiči, atominėje elektrinėje nugriaudėjo sprogimas, po kelių dienų sekė dar vienas sprogimas, vėliau dar vienas, pasaulį sukausčius nerimui, mus pasiekdavo pranešimai apie katastrofiškas avarijos pasekmes, į Lietuvą slenkančią radiaciją, nuo kurios vien tik jodas gelbsti, galimus naujus sprogimus ir pan. Vėliau viskas nurimo. Ne, ne Fukušimoje, o žiniasklaidoje, o Japonijoje, kurią dar neseniai mums prikišinėjo kaip saugios atominės energetikos puikiausią pavyzdį, iki šiol tęsiasi tyli, tokia pat, kaip ir Černobylyje prieš 25 metus, gelbėjimo operacija, aušinant reaktorius jūros vandeniu, paskui išleidžiamu atgal į Ramųjį vandenyną. Ramūs ir santūrūs japonai pasiryžę ir toliau aukotis dėl savo šalies ir viso pasaulio... 20 km. saugumo zona- kaip ir prieš 25 metus. Tai- nebe nesaugus RBMK reaktorius, kuris „nu turėjo gi kada nors sprogti“, o „teisingas ir geras“ japoniškas reaktorius. Kas pasikeitė per tuos metus ir ar mes vėl galime tikėti šviesiu atominiu rytojumi?
Sutapimas, kad prieš 25 metus, žydint ambicingiems atominės ateities planams, įvykusi Černobylio katastrofa geriems dviem dešimtmečiams sustabdė branduolinės energetikos plėtrą, kuri prieš kelerius metus vėl atgijo, taip pat ir Lietuvoje, bet prieš 25-ąsias Černobylio avarijos metines pasaulį sukrėtusi Fukušimos avarija, kuri, kaip atrodo, beveik niekuo nenusileidžia 1986-ųjų balandžio įvykiams, ir vėl sustabdė beįsisukantį atominį ratą. Žmonija, ar bent jau jautresnioji jos dalis, prisiminė, kokią grėsmę kelia atominė energetika ir ėmė reikalauti atsakomybės iš vyriausybių. Lietuvoje ir pati Vyriausybė prabilo apie grėsmę, kurią mūsų valstybei netrukus kels net dvi prie pat mūsų sienų statomos Baltarusijoje ir Rusijoje- dvejų mūsų geriausių kaimynų. Tiesa, ta pati Vyriausybė vis nenori užkasti mūsų pačių sau kasamos duobės, kitaip dar žinomos Visagino atominės elektrinės vardu. Girdi, baltarusiai ir rusai ir vėl pastatys dar vieną parako statinę po ES pamatais- Karaliaučiuje bei istorinėse LDK žemėse,- o jau mes, didžiai civilizuoti europiečiai, su kokiais korėjiečiais ar iš bėdos kanadiečiais/amerikiečiais pastatysime visų saugiausią elektrinę... Prisiminus, kaip aršiai buvo pakilę Lietuvos runkeliai ginti IAE, tokios viltys nestebina. Visgi, rodos, kad Lietuvos noras sustabdyti kaimynų atominius planus yra visiškai beviltiškas ir pasmerktas nesėkmei. Kad ir sustabdė Vokietija savo atomines elektrines ir vėl Europoje pakilo nepasitenkinimo branduoline energetika banga, niekas neketina dėl kažkokios Lietuvos rizikuoti draugyste su Dalios Grybauskaitės geriausio draugelio valdoma Baltarusija ar tuo labiau Rusija... Tad galim drąsiai ruošti Vilniaus evakuacijos planus, gal net kasmetinius vilniečių mokymus rengti (oooo, kokia gera proga pinigų plovimui). Belieka tik tikėtis, jog Europoje atsibudimas nesibaigs, kaip prieš kelerius metus. Ir kad neprireiks naujo Černobylio ir Fukušimos, kad pasibaigtų šitas atominis kvaitulys...
Černobylis- skaudi pamoka žmonijai, bet to mums ir vėl nepakako, nes po 25 metų mums reikėjo dar ir Fukušimos. Kaži kiek dar jų prireiks? Nesugriaunamosios SSRS puvimą iš vidaus žymėjusi atominės jėgainės avarija dar ligi šiol primena apie save. Kiekviename iš mūsų. Kad ir keista, iki šiol nėra atlikta išsamių ir rimtų mokslinių tyrimų apie tai, kiek žmonių paveikė šis įvykis ir kiek jų dar paveiks ilgalaikėje perspektyvoje. Į jokią oficialią statistiką neįtraukti mirę nuo vėžio Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Švedijoje ar Belgijoje ir neištirta, kiek iš tų susirgimų galėjo būti sukelta Černobylio. Kol specialistai mus (ir vėl) ramina dėl Fukušimos avarijos pasekmių, niekas nė negali tiksliai pasakyti, kada žmonės galės sugrįžti į savo namus toje 20 km. mirties zonoje. Tokie pat specialistai Černobylyje buvo įsitikinę, jog Pripetės gyventojai galės saugiai grįžti į namus po trijų dienų nuo evakuacijos pradžios... Neaiškios ir, tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės pasekmės Ramiajam vandenynui, augalams ir žuvims. Jei pas mus po Černobylio jau įprasta netikėti tuo, ką sako valdžia, tai japonai tik dabar suvokia, kad jėgainės operatorius TEPCO ir Japonijos vyriausybė pateikia ne visą informaciją. Šias dvi neregėto masto branduolines katastrofas gretina ir tai, kad Fukušimos atominė elektrinė ne tik nebebus naudojama, kas pradžioje atrodė beveik neįmanoma, tačiau ir bus uždengta sarkofagu, kaip ir Černobylio atominės elektrinės 4-tasis blokas. Dar visai neseniai mums buvo kalbama, kad normalioje šalyje tokia avarija yra stačiai negalima...
Abiem šiems įvykiams yra suteiktas 7 laipsnio atominės avarijos statutas klasifikacijoje. Tai, kas pradžioje į paniką nelinkusiam žmogui atrodė tik nedideli nesklandumai, nublankstantys visos Japonijos tragedijos akivaizdoje, mažai kuo tenusileidžia prieš 25 metus pasaulį ištikusią katastrofą. Kokių dar pamokų mums reikia, kad suprastume, jog atominė energija nepaklūsta mūsų valiai, kaip ir Gamta? Taip, be jos mes pasmerkti naudoti iškastinį kurą, nes šiuo metu vėjo, Saulės, vandens, biomasės bei kitokios energetikos pajėgumai yra nepakankami aprūpinti nepasotinamą žmogų. Taip, atominės elektrinės neišmeta į orą anglies dioksido. Taip, Visagino atominė elektrinė padėtų (jei bus pastatyti...) Lietuvai atsikratyti energetinės priklausomybės nuo Rusijos ir įsijungti į Vakarų Europos energetikos sistemą. Bet... joks CO2, jokie rūgtieji lietūs, kad ir kokie baisūs bebūtų, joks vėjo jėgainių sukeliamas „triukšmas“ negali prilygti jėgai, kurios tu nematai, negirdi, neužduodi, negali paliesti, nejauti jos sėlinimo, kurios, atrodo, tiesiog nėra, bet nuo kurios tu mirsi. Ir tikrai ne taip, kaip norėtųsi mirti... Ilgai ir skausmingai, baisiose kančiose. Jei pasiseks, gali tekti metų metus kentėti. Et, atrodo apie tai žino kiekvienas moksleivis, bet kas iš to? Gal ir verta vystyti atominę energetiką, nors kirpėjams nereikės švaistyti pinigų... Negi būsi, kaip sakė Tomas Čyvas, „GAZPROM draugeliu“. Ak tie žalieji debilai, vis jiems kas nors netinka. O nežalieji ir didžiai protingi Lietuvos energetinės nepriklausomybės apologetai, matyt, vadovaus visuotinei Lietuvos runkelių evakuacijai. Tik įdomu, kur.
Tad kaip šiandien minime baisiausios žmonijos istorijoje branduolinės katastrofos 25-ąsias metines? Ir toliau svajingai žvelgdami į būsimos atominės elektrinės nutvieksta ateities Lietuvą ir gododami, kad aplink mus ne nūn- ryt viena po kitos pradės dygti atominės elektrinės ir nieko mes čia nepakeisim... Nenorėdami taupyti energijos, netikėdami alternatyviosios energetikos ateitimi, mes ir vėl nepasimokėme. Po Fukušimos žmonės vėl pradėjo garsiai šnekėti apie branduolinės energetikos keliamą grėsmę, bet ar ilgam... Žmonija niekada nesugeba pasimokyti iš savo baisios praeities. Gal mums pasiseks ir mūsų šalis pateks į pasaulio žiniasklaidos dėmesio centrą, bet gal mes to jau ir nebepamatysim...

Su kuo valgomas Kreivys, Prezidente?

2011-03-08T18:18:00.015+02:00

Kur kas garsiau už savivaldybių tarybų rinkimus pastarosiomis savaitėmis ir pargrįžtančius paukščius Lietuvos padangėje nuskambėjo Ūkio ministro Dainiaus Kreivio skandalas, kuris prieš savaitę iki rinkimų pasiekė kulminaciją- Lietuvos (kad vien „lietuvių“, neteigiu...) liaudies numylėtinė, neklystančiai vedanti Tėvynę į šviesią ateitį, Jos Ekselencija Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė nepasitikinti ministru, įtariamu neskaidrių viešųjų pirkimų organizavimu, dėl kurių jis neva praturtėjęs per jo motinai priklausančią bendrovę. Po tokio griausmingo populiariausios Lietuvos politikės, kuri sykiu ir geriausiai atstovauja visiems visiems Lietuvoje, pareiškimo daugelis stačiai pašiurpo, KAIP galėjo Kreivys išsyk nepabrukti uodegos ir atsistatydinti, politologų miniai šoką sukėlė ir drąsūs Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus pasisakymai šia tema, įžiebę kalbas apie galimą trintį tarp Vyriausybės ir Prezidentūros. Kuo pasibaigs ši situacija ir kas slypi už jos?
Pradžiai prisiminkime istoriją: gi mūsų Prezidentė, kažkada dėsčiusi toje pačioje aukštojoje mokykloje, kur mokėsi Gediminas Kirkilas, jau ne sykį nepasitikėdavo kuo nors; kažkada buvusiam Dalios Grybauskaitės viršininkui, Užsienio reikalų ministrui Vygandui Ušackui teko atsistatydinti po analogiško signalo iš Simono Daukanto aikštės rūmų. Nesulaukė pasigailėjo anei Generalinis prokuroras, anei VSD vadovas, nei Mečys Laurinkus, dėl neaiškių, būkime sąžiningi, priežasčių teko trauktis ir drįsusiam viešai prieštarauti jai Seimo Pirmininkui Arūnui Valinskui. Per pastaruosius metus Prezidentė nuolat bandė priminti apie save tiek keistais ir sunkiai, bent jau man, suprantamais sprendimais užsienio politikos srityje, tiek draugystė real politik stiliumi su Bat'ka, tiek atvirai populistiniais pareiškimais. Kad tautos meilė neatvėstų, kartais reikia kapoti galvas jos didžiausiems priešams- valdantiesiems. Priežasčių rasti juk visada įmanoma. Tik noro reikia turėti. Šiuo atveju Ūkio ministro kandidatūra eilėje prie giljotinos nė kiek nestebina: tai jau ne pirmas puolimas prieš nepartinį realiais veiksmais, o ne tuščiomis kalbomis, kaip kad Prezidentė, su viešųjų pirkimų neskaidrumu kovojantį ministrą. Pirmasis, tiesa, buvo labai jau nevykęs... O jau antrajam buvo pasiruošta kur kas geriau, kažką pražiūrėjo, matyt, ir pats Dainius Kreivys, o tada jau prasidėjo organizuotas puolimas, įjungtas purvasklaidos mechanizmas. Viskas vyko pagal tipišką lietuvišką scenarijų, kai kažką reikia praspirti iš posto.
Išsyk po savivaldybių tarybų rinkimų, kurie anaiptol nebuvo nesėkmingi valdančiajai TS-LKD, viešai buvo paskelbta ir Kreivio pažymą, kuri neįtiko Prezidentei ir sukėlė joje minimos žiniasklaidos atitinkama reakcija („Per šiai grupei priklausančias žiniasklaidos priemones šių metų pradžioje buvo skelbiamos svarbiausios Ūkio ministrą „kompromituojančios“ žinios.“). Ministro teigimu, čia kyšo Gedimino Žiemelio ir buv. „FlyLAL“, „ICOR“, arba buv. legendinio „Rubicon“, LSDP ir kitų politinių jėgų ausys. Neapsiėjo čia ir be Buratino, kurio valdoma žiniasklaida yra puikiai įvaldžiusi gūdų sovietmetį primenančios propagandos ir atviro smegenų plovimo meną. Kad reikalas rimtas, liudijo ir nuo Kreivio paskubėję atsimesti koalicijos partneriai- Arūno Valinsko „prisikėlėliai“, Eligijaus Masiulio „sveiko proto dešinieji" ir net populiariausia konservatorė pasaulio istorijoje Irena Degutienė... Net Vytautas Landsbergis nebematė alternatyvų Dainiaus Kreivio atsistatydinimui... Matyt, Dainius Kreivys rimtai prispaudė kažkam uodegą, kad net patys valdantieji išsigando. Aišku, galima pagalvoti, kad jie mąsto apie Lietuvą, o ne apie save, mąsto, kad Lietuvai reikia tvirtos Vyriausybės, palaikančios gerus ryšius su Prezidentūra. Naivu, ar ne, gerbiamieji? Jei turėtume omeny, kad visa, kas minima Kreivio pažymoje, yra tiesa, manęs nestebina (aišku, tuos, kurie, susigraudinę nuo istorinio pasirinkimo, balsavo už švariausią, sąžiningiausią ir visokią kitokią -iausia Grybauskaitę per Prezidentės rinkimus, tai gal ir turėtų stebinti...) ir skubota bei griežta Prezidentūros reakcija, kaip ir tikri ar tariami ultimatumai Premjerui dėl Ūkio ministro. Juk draugaujame su Baltarusija, nejau jus tebestebina tokie dalykai? Neturėtų.
Tad, kuo baigsis šita situacija? Manau, klausimų čia neturėtų kilti: jei Prezidentė nepasitiki, abejoti jos sprendimu gali tik beprotis! Jei jau į puolimą jau įjungtas didžiausias autoritetas, pabaiga tegali būti viena- arba atsistatydini geruoju, arba... vis tiek būsi suvalgytas. Šiandien paaiškėjo, jog VTEK nutarė, kad Dainius Kreivys supainiojo viešuosius ir privačiuosius interesus. Turint omenyje, kad pas mus galima sakyti, ką teismas turi nuspręsti, šis sprendimas manęs nė kiek nestebina... Netrukus po to, kad ir nesutikęs su VTEK išvadomis, ministras atsistatydino. Nors Kreivys tikina ketinąs skųsti išvadas teismui, aš jam nepatarčiau to daryti... Juk visi žinome, kad Lietuvoje skiria bei atleidžia teisėjus. Manau, kad, vis gerėjant Lietuvos ekonomikos rodikliams, gali atsirasti priekaištu ir kitiems ministrams, o taip jau netoli ir iki naujos Vyriausybės. Gal ir gerai, nes Vyriausybė galėtų atsistatydinti ir dabar, nes dabar jau visiems turėtų būti aišku, kad Lietuvoje kai kurių dalykų neįmanoma pakeisti, jei nenori, kad pakeistų tave...

Nauja ir sena po rinkimų

2011-03-02T19:30:00.006+02:00

Ką gi, centrinis šių metų politinis įvykis, bent jau planuotas įvykis- savivaldybių tarybų rinkimai- pasibaigė. Rinkiminė kampanija, švelniai tariant, nebuvo įdomi, o vienintelė įdomybė buvo devynios galybės rinkimų tvarkos pažeidimų, kurie turbūt turėjo rinkėjui pasitarnauti kaip pati iškalbingiausia reklama kai kurioms partijoms... Bet pasibaigus rinkimams prasidėjo tikri stebuklai, pirmas, bent jau mane tikrai nustebinęs, buvo pavydėtinas Lietuvai rinkėjų aktyvumas. Kas dar naujo, tikėto/netikėto laukia mūsų po šių rinkimų?
Taigi, kad ir kiek būtų purkštaujama dėl mūsų šalies politinės sistemos netobulumo, kad ir kaip būtų keikiamos partijos, vis vien atsirado užtektinai norinčių pareikšti savo nuomonę rinkimuose. Tai rodo, mano galva, kad visiško nusivylimo ir apatijos raiste paskendusios Tėvynės įvaizdis, atkakliai kalamas į galvas per spaudą/TV/radiją/internetą tautiečiams, neatitinka realybės arba bent jau yra stipriai perdėtas. Kitas, bent jau kai kam, netikėtumas- Tauta nenusigręžė nuo ją vis skurdinančio ir skurdinančio Kubiliaus- TS-LKD gavo 16,32%, t.y., viso labo penkiais procentais mažiau už, visgi, laimėjusius opozicijos flagmaną socdemus. Įdomu, jog konservatoriai gavo vos 7 mandatais mažiau negu 2007-ųjų rinkimuose, t.y., iki Kubiliaus valdymo pradžios. Ir nors socialdemokratai gavo 26 mandatais daugiau nei anuose rinkimuose, garsiai skelbiama jų pergalė anaiptol nėra tokia įspūdinga, kaip norėtųsi pačiam A.Butkevičiui. Tad, kaip ten bebūtų, Andriaus Kubiliaus vadovaujama Tėvynės Sąjunga- Lietuvos Krikščionys Demokratai nepatyrė nieko panašaus į fiasko, kurį jiems žadėjo daugelis. Kitos partijos šalies mastu didesnių staigmenų pateikti neįstengė, kiek daugiau gavo Darbo partija, K.Prunskienės atsikratę Valstiečiai liaudininkai, po ilgokos pertraukos liberalų tarpusavio lenktynėse už nugaros oponentus paliko liberalcentristai. Vis dar valdančiojoje koalicijoje tupintys A.Valinsko „prisikėlėliai“ žlugo visiškai ir, atrodo, galutinai. Dabar kadaise skaisčiai suspindusi Tautos Prisikėlimo Partija dabar nebėra pajėgi netgi visiškų politinių nevykėlių aplenkti... Valinsko šlovės šukes susirinkęs ir savo šlovės likučiais bei nuolatinėmis kalbomis pabandęs atgaivinti, Vagnorius irgi liko ant ledo. Savo, kaip politikų karjerų pabaigą turėtų jau matyti ir K. Prunskienė bei A.Paulauskas. Tad, visiems greito Vyriausybės žlugimo šaukliams, rodos, teks giliai atsidusti ir laukti dar metus, mat konservatoriai pozicijų veik neužleido, protesto elektoratas naujų vėjų neatnešė- be paksininkų ir darbiečių neatsirado jokios naujos populistinės jėgos.
Atskiro komentaro verta situacija Vilniuje- juk aš vilnietis, be to, Vilniaus valdymas- kiekvienos politinės jėgos principo reikalas, tatai akivaizdu ir iš kaip niekad ryškių kandidatų sąrašų. Pradėkime nuo pralaimėjusių: visiškas Paulausko ir Prunskienės, taip pat Vagnoriaus partijos, vedinos... Mečio Laurinkaus ir spindinčios kaip tokiai kukliai partijai gana žinomais vardais, pralaimėjimas, nenustebino, na, gal tik truputį, vadinamasis Socialistinis Liaudies Frontas, o paprasčiau- paleckininkai, jokio ryškesnio vaidmens šių rinkimų vaidinime nesuvaidino ir vadinamieji nepartiniai. Kur kas didesnė staigmenų- abiejų liberalų dvigalvio slibino galvų nukirsdinimas rinkėjų rankomis. Sunku ir beatsiminti, kada į Vilniaus valdžią nebuvo prasibrovę liberalai. Nepadėjo nei sveikas protas, nei šiaip sveiki, matyt, baksnodami pirštais į lopus, Masiulio žmonės rinkėjus privertė susimąstyti, kad tikrieji lopai yra... Iš tų laimingųjų, kurie gavo mandatus, mažiausiai laimingi, atrodo, jaučiasi socdemai, nes jų kaip visada didelės viltys sostinėje jau antrąsyk iš eilės žlugo... Bet svarbiausia ne tai... Didžiausia šių rinkimų sensacija ir nepabijosiu to žodžio, gėda yra atvirai priešiškos Lietuvai ir lietuviams Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų Aljanso koalicijos „Valdemaro Tomaševskio blokas“ (manau, labiau tiktų „Jedinstvos“ pavadinimas...) surinkti 15,07% Lietuvos sostinėje. Garsiausia ir įtakingiausia tautinė mažuma pasirinko puikų pergalės receptą- susijungti su kita didžiausia tautine mažuma. Rezultatas- 94% vienoje Vilniaus rajono apylinkėje, 60-70, o kai kur ir visi 80% rinkėjų balsų Šalčininkuose, Švenčionyse, Trakuose ir jau minėtame Vilniaus rajone. Tai nestebintų, bet Vilnius, dėl kurio juk tiek kovota su... To dar nebuvo, kad šalies sostinėje 11 mandatų iš 51 susišlavė atvirai 5 kolonos jėga. Pavyzdys visiems lietuviams, kaip reikia organizuotai ir sąmoningai balsuoti. Taip ir Vilnių pramiegoti galima... Bet tai dar ne riba Vilniaus gėdai: rinkimuose mūsų mieste triumfavo Abonentas! Lauksime oranžinių dviračių, metro, tramvajaus, Vamzdiec kultūrai, Gugenhaimo-Ermitažo moliusko, išmesto (išvemto?) ant Neries kranto ir visa kita... Ir, aišku, naujo „Rubicon'o“aukso amžiaus. Šį kartą- dar ir 6400 Litų per dieną mėnesį kiekvienam vilniečiui, bet kažkodėl tik 2020 metais. Taigi, jau norėjau sakyti, kad šių rinkimų naujovė- nepartiniai kandidatai visiškai nepaveikė rinkiminės kovos... O juk Vilniuje laimėjo būtent vadinamųjų nepartinių sąrašas, nors labiau įgudusi akis jame nesunkiai įžvelgs visą nesenų laikų LiCS grietinėlę su pačiu Artūru Zuoku ant segvėjaus priešaky. Likusį gabalą pasiėmė iš esmės išlaikiusi savo pozicijas TS-LKD. Juos, matyt, išgelbėjo psichologas Raimundas Alekna, sugebėjęs sugrąžinti partijai bent dalį skandalingojo Viliaus Navicko atimtos garbės. Bet visas kortas sumaišė lenkų ir rusų pergalė ir abiejų liberalų partijų nesėkmė... Zuoko pergalė, tiesa pasakius, joks stebuklas, nes dvasinis liberalcentristų tėvas vis dar charizmatiškas ir kaip visad ambicingas. Kaip žinia, vieniems rinkėjų akyse pakanka menko tikro ar tariamo kluptelėjimo, kad amžiams prarasti veidą, o kitų kaltei liaudžiai įrodyti nepakaks nė visų pasaulio teismų nutarčių ir akivaizdžių faktų. Tarp tokių- ir A. Zuokas, sapnuose turbūt jau regintis save su mero regalijomis. Vilniuje nuotykiai, atrodo, tęsis...
Štai ir pasibaigė rinkimai, kurie nieko nenustebino, išskyrus vienus, kuriems buvo žadamas pralaimėjimas, kurio jie nepatyrė, tuos, kurie tikėjosi vargais negalais atgaivinti savo buksuojančias politines karjeras ar pakilti ant liaudies nepasitenkinimo bangos į bent jau kokio nors rajono valdžios, bet Olimpą, kas, atrodo, nė kiek nenustebo, tai visus nustebinę lenkai ir rusai Vilniuje... Matyt, ne už kalnų diena, kai lenkiškus ir, matyt, rusiškus gatvių pavadinimus, kartu su paminklu Visockiui ir Pilsudski'ui išvysime ir Lietuvos sostinėje... Na, gal iškart po tramvajaus su oranžinio dviračio ratais paleidimo po žeme...

[2011-02-28- 2011-03-02]

Kodėl tu partijų nemyli, o lietuvi?

2011-02-26T20:51:00.010+02:00

Bene nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir rinkiminės sistemos susiklostymo pasirodė abejonių šitokia rinkimų sistema, ir nors Seimą renkame dvejopai- ir per partijų sąrašus, ir asmeniškai- vis dažniau būdavo akcentuojama, kad renkame ne žmones, o mistinius sąrašus, pagal kuriuos į valdžią atsliūkina visai nerinkti ponai. Galiausiai ši tema iškilo ir per įžymiojo rusų kilmės Kėdainių milijonieriaus populiarumo bangą 2003-2004 metais, kai jis net ėmėsi organizuoti referendumą dėl Seimo rinkimų tik per vienmandatines apygardas. Kaip ir veik visi iš apačių einą, taip ir šis tada tik kylančio į politikos padanges veikėjo, referendumas paprasčiausiai žlugo. Visgi, opi partijų ir žmonių priešpriešos tema niekur nedingo ir, priešingai, jo aktualumas tik augo ir augo. Nieko jau seniai nebestebina, kad visuose reitinguose (kad ir kaip mes jais netikėtume, jie neprasilenkia su realybe 100%...) žmonių pasitikėjimas partijomis yra minimalus ir pagal pasitikėjimą partijos, kaip institutas, stabiliai skina paskutines ar bent jau priešpaskutines vietas, rungtyniaudami tik su visuomenės akyse nuo partinės sistemos visiškai neatsiejamu Seimu. Populiarumu visus ilgą laiką lenkė nepartinis (bent jau atvirai nė vienai partijai nepriklausantis) Valdas Adamkus, o nūnai- ant neapykantos partijoms bangos į visuomenės sąmonės dausas užnešta buvusi eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Tad prieš dar vienus rinkimus, paženklintus visišku nusivylimu partijomis ir partines sistema kaip tokia norisi pakalbėti: tai kodėl lietuviai taip nekenčia partijų ir ar tie priekaištai pagrįsti?
Priekaištai partijoms, be abejo, racionalų pagrindą turi. Bet tik iš dalies. Taip, per partinius sąrašus į valdžios viršūnes įgunda patekti ir tam nelabai tinkami piliečiai. Kai kurie patenka savotiškai nerinkti, dažniausiai tatai atsitinka, kai koks nors žinomas politikos šulas, savo įtaigos pagalba nuvedęs kokį nors partinį sąrašą į Seimą, Europos Parlamentą ar savivaldybės tarybą, staiga prisimena, kad, gavęs mandatą Briusely, turi mandatą Seime, arba atvirkščiai. Ypač dažnai pasitaiko, kad savivaldybėmis bodisi esami Seimo nariai... Garbės partijoms tokie dalykai, aišku, nedaro. Tačiau, pripažinkime, dažniausiai tokiais atvejais niekas perdėm nesistebi, mat naujai išrinkti piliečiai ir nežada grįžti į gimtinę vadovauti kelių taisymui, o renkasi Briuselio kopūstus, arba žada sugrįžti tik tuo atveju, jei surinktų absoliučią daugumą ir galėtų pretenduoti į merus. Dar vienas, vis dar neįsisavintas mechanizmas- reitingavimas. Per Seimo rinkimus galima išskirti ir sąrašo numerį 55, galima- ir pirmąjį sąraše. Tokiu atveju tikimybė Seime išvysti visiška nematytų ir negirdėtų individų sumažėja. Visgi, dažniausiai žmonės mažai kreipia dėmesį į šią rinkimų dalį. Kitas priekaištas- partijų „prastumti“ kandidatai neatstovauja liaudies interesams ir paiso tik siaurų partinių interesų. Neva, jei Seimo nariai būtų renkami tik vienmandatėse apygardose, jie atstovaus žmonėms, o ne partijoms, kurioms klijuojamos klanų etiketės. Tačiau pavyzdžiai, kokie piliečiai būdavo renkami į Seimą vienmandatėse, smarkiai kerta per visus argumentus už tokį metodą, juoba, kad niekas nepaneigs, jog renkant ne sąrašą, o „žmogų“, populizmas trykšta per kraštus, o skaudžiausias tokios tiesioginės demokratijos šalutinis poveikis yra tai, kad išrinkus 141 Tautos atstovą, šie turi susitarti, remdamiesi savo ideologinių nuostatų įvairiais klausimais panašumais, t.y., susiburti į koaliciją. Kitokio būdo demokratiškai valdyti valstybę dar nesugalvota... O va, kai tie nepriklausomi kandidatai pradės burtis, taps aišku, kad visai jie jau ir nepriklausomi. Su laiku paaiškėtų ir kas stovi už vieno ar kito Tautos atstovo. Jungtinėje Karalystėje protestuojama prieš būtent tokią rinkimų sistemą, kurią Lietuvai siūlė Uspaskich'as, o dabar tokie veikėjai, kaip Algimantas Matulevičius, kurio judėjimo informaciją interneto komentaruose įtartinai plačiai platinama, pats, beje (tai ne argumentas ad hominem, o tiesiog faktai) pakeitęs bent 12 partijų. Vienmandatinė sistema galiausiai susiduria kaip tik su tuo, prieš ką taip kovojama- atstovaujama vis mažesniam rinkėjų skaičiui. Tokią sistemą sau valdžią besirenkančioms šalims būdinga dvipartinė sistema, kartais su nedideliais priedėliais, kurie kartais ima ir praverčia, formuojant Vyriausybę, kaip kad Jungtinėje Karalystėje Liberalai Demokratai. Galima pagalvoti ir apie tai, kad dabar, jei nesi politikos analfabetas, gali nesunkiai ir gan tiksliai numanyti, kad stovi už vienos ar kitos partijos, kieno rankose gijos nuo savimi patenkintų marionečių bei kokios žiniasklaidos grupės kieno interesams atstovauja. Tuo tarpu apie iš niekur išdygusius kandidatus mažai ką galima pasakyti, negalima atmesti ir tikimybės, kad už žinomų „nepriklausomų“ kandidatų gali stovėti tos pačios jėgos, kurių, siejant jas su partijomis, dabar kratomasi... Naivu tikėtis, kad sugriovus esamą rinkiminę sistemą, staiga išnyktų visi partinės demokratijos neigimai reiškiniai...
Kiti argumentai prieš partijas yra tokie, kad, valdant partijoms, Lietuva per 20 metų buvo nustekenta, nuskurdinta, išdraskyta, o Tauta baigia išsivaikščioti po airijas, vokietijas ir ispanijas. Ką gi, su tokiais žmonėms į galvą kalamais ryškiai hiberbolizuotais teiginiais kovoti nelengva, bet logiškai pamąsčius, KĄ galima buvo nustekenti per dvidešimt metų? Tokie teiginiai suponuoja nuomonę, kad sovietmečiu buvo sukurta ta gerovė, kurią, kaip kolūkius, sugriovė Lianzbergis. Apskritai, lietuviai mėgsta savinieką, o pastaraisiais laikais šis pomėgis dar ir paaštrėjo... Lyginti Lietuvos pragyvenimo lygį su Vakarų Europą yra visiška nesąmonė, nes mus skiria 50 metų trukmės siena, o palyginus mūsų šalies pasiekimus su Baltarusijos, Ukrainos, Azerbaidžano ar Moldovos- juk buvome vienoje starto linijoje prieš dvidešimt metų- yra ir kuo pasidžiaugti. Netgi braliukai neišvengė krizės ir atsidūrė dar ir daug didesnėje duobėje negu mes. Geriau pasisekė tik estams, bet per didįjį pakylimą jie nešvaistė, o taupė bei numatė krizę, kurią taip atkakliai neigė Kirkilas kadais. Taigi, vadinamosios postsovietinės erdvės kontekste Lietuva atrodė tikrai ne taip jau baisiai, kaip mums norėtųsi. Kaltinti dėl visų bėdų, kurių Lietuvą, neneigiu, turi apsčiai, tik partijas ir rinkimų sistemą- nesąmonė. Tokių plačiaburnių, kurie partijas vadina klanais, 20 metų pakaitomis plėšiančiais Lietuvą ir skurdinančiais liaudį, reikėtų paklausti, kaip jie išvis įsivaizduoja valstybės egzistavimą be partijų. Matyt, jie vis dar negali priprasti, kad nebėra vienos Partijos, vedančios proletariatą į šviesų rytojų- kai tenka rinktis, dažniausiai keičia/kuria po dešimt partijų, kol galiausiai supranta, kad partijos yra blogis.
Bet kaip dar įmanoma išgelbėti partinę sistemą lietuvių akyse? O gal ji skaičiuoja paskutiniuosius metus ir netrukus mūsuose atsiras kažkieno šlovinama bepartinė ar vienpartinė sistema? Dar ir dar kartą mes girdime, jog mažiausiai LR piliečiai pasitiki partijomis, kiekviena tokia apklausa padeda užfiksuoti vis naują populiarumo antirekordą. Rytoj- savivaldybių tarybų rinkimai, sprendžiant pagal Tautos nuotaikas, rytoj valdžią sau ir savo miestui išrinks tik kokie 20% piliečių, o kai kuriuose savivaldybėse gal ir tiek ištroškusių pareikšti savo valią neatsiras. Tai bus dar vienas kirtis partijoms. Vadinamieji nepriklausomi kandidatai ir jų blokai beveik visada kelia savo reitingus, stačiai putodami iš paniekos partijoms. Vienintelė partijų viltis- mano jau seniau minėta: partijos turi atsigręžti į visus, partijų narių turi būti kuo daugiau, jose neturi likti autoritarizmo (čia turiu omeny vadinamąsias tradicines partijas, kadangi populistinės partijos be autoritarizmo paprasčiausiai virstų politiniais lavonais, kas kai kurias panašias jau ir ištiko) ir paprasti nariai turi gauti daugiau svertų valdyti partiją, partijos turi turėti aiškias vertybines nuostatas ir tradicijas, tiesa, postsovietinėje erdvėje tatai- labai sunkiai įgyvendinama. Įgyvendinus tokius ir panašius pakeitimus, partijos GAL taptų bent kiek populiaresnės, bet tikrai taptų aiškesnės rinkėjui, priartėtų prie didesnio skaičiaus žmonių. Be abejo, gyvenimas vadinamajam paprastam lietuviui nuo to vargu ar greitai pagerėtų, nežinia ir, ar tokiu atveju partijoms pavyktų atsikratyti juodo šešėlio, bet pokyčiai ateitų pamažu ir sugrąžintų pasitikėjimą. Deja, toks scenarijus mūsų Tėvynėje- labai mažai tikėtinas... Bet, kad ir kaip ten bebūtų, partijos tikrai neišmirs, kad ir kiek jas keiktų, atsiras balsuojančių už vieną ar kitą.
Tai, vis dėlto, kodėl lietuviai nemėgsta partijų, apšaukia jas vagių gaujomis, klanais ir pan.? Deja, tačiau šalyje be gilesnių parlamentarizmo tradicijų kitaip vargu ar begali būti. Priekaištai partijoms, kurios, riedamosios, griauna Lietuvą, buvo aktualūs ir tarpukario Lietuvai iki 1926 metų. Ir tada buvo šaukiamasi tvirtos rankos, niekintos partijos ir... vyko sparti emigracija. Visgi, kaip visi puikiai žinome, nepartinė (tiesa, vienpartinė...) sistema Lietuvos neišgelbėjo. Kitos išeities paprasčiausiai nėra ir negali būti- jeigu renkamės demokratija (ar vis dar renkiesi, liaudie?), reiškia be partijų neapsieisime... Jas kurti turime patys, rinktis atsakingai ir primesti joms savo žaidimo taisykles, o ne leisti, kad mums primestų, ne, ne tosios partijos, bet verslo grupuotės, stovinčios už vienokių, ar kitokių politinių jėgų. Kurti tai, kas kitose šalyse sukurta per šimtmečius ar bent 70 metų, per dvidešimtmetį yra be galo sunku. Ypač, kai vieni „kūrėjai“ nusišalina nuo savo pareigų, o kiti kuria tik tai, kas dabar naudinga jiems. Bet kad ir koks sudėtingas šis žaidimas, geriau jį išmokti, kad ir sunkiai paplušėjus, negu numoti ranka ir ieškoti lengvesnių takelių...

[2011-01-19- 2011-02-26]

Naujos viltys, naujos bėdos

2011-01-19T18:08:00.017+02:00

Manau, visgi, kad vienu straipsniu apie krepšinį apsiriboti neverta. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą rašiau nemažai vandens nutekėjo: „Lietuvos rytas“ neįmanoma pavertė įmanomu ir sugebėjo išeiti į Eurolygos „TOP-16“ etapą bei atsikratė šiokio tokio balasto- vakarėlių liūto Igor'io Miloševič'iaus bei po traumos taip ir neatsigavusio Jerry Johnson'o. Bet buvo ir blogų žinių: komandą paliko traukte ją ištraukęs į kitą etapą legendinis Šarūnas Jasikevičius, o 2011-us metus vilniečiai pradėjo anaiptol ne taip, kaip galima buvo svajoti. Vakar atėjo žinia, kad komandą papildė 2007-aisiais Fynikso „Suns“ ekipos pašauktas ir, prieš tai apšilęs kojas Europoje- legendinėje Bolonijos „Fortitudo“ komandoje,- iki šiol žaidęs NBDL (D- League) JAV Darryl'as Eugene'as Strawberry, arba tiesiog DJ Strawberry. Šiandien komanda pradės kovas stipriausios žemyno lygos antrajame etape ir ne su bet kuo, o su pačiais Atėnų „Panathinaikos“, apie kurių šlovę ir milijonus, manau, priminti nė neverta. Ta proga noriu ir parašyti...
Visų pirma, apie tai, kas pasikeitė komandos žaidime nuo paskutinio mano straipsnio. Taip, buvo akivaizdu, ypač pradžioje, kad tikrasis komandos treneris yra ne joks ne Aleksandr'as Trifunovič'ius, o Šarūnas Jasikevičius. Su juo į kitą lygį pakilo net tokie iki tol beviltiškai atrodę piliečiai, kai turkas Cemal'as Nalga, kuris netgi (!) išmoko kartais įmesti po gero perdavimo, atsigavo ir Kenan'as Bajramovič'ius bei Martynas Gecevičius. Būtent Šaro užsispyrimas ir charakteris, kuris aikštelėje ir už jos ribų persidavė ir kitiems komandos draugams, atvedė „Rytą“ į „TOP-16“. Tad kas vilniečių laukia dabar, kai geriausias šio amžiaus lietuvis krepšininkas persikėlė į Stambulo „Fenerbahçe Ülker“? Ar žaidimas vėl grįš tuos klaikiuosius laikus, kokiais prasidėjo šis daug vilčių teikęs sezonas? Aš nesiimu vienareikšmišaki atsakyti į šį klausimą, mat, iš vienos pusės, taip, Šaras buvo pusė komandos ir be jo žaidimo lygis (juk įžaidėjas aikštelėje laiko žaidimo gijas, jis ir įpučia dvasios į visą žaidimą) be abejo smuks. Bet kiek- sunku spręsti. Žaidėjų judėjimas puolime ir ypač gynyboje jau postšariniais laikais teikia vilčių, kad visiško grįžimo atgal nebus. Antra vertus, nereikėtų pamiršti, kad komandą papildė ir dar vienas sugrįžėlis- komandai jau 2001-2006 metais atstovavęs Lietuvos rinktinės narys Simas Jasaitis, nors ir nežaidęs kone pusę metų. Norisi tikėti, kad jis atneš naujų vėjų į komandos žaidimą ir sustiprins teoriškai ir taip stipriausią- lengvųjų krašto puolėjų- grandį. Mat Jomantas, atrodo, galutinai sulūžo po eilės traumų ir rodo tikrai prastą formą. O „antrajam Eidson'ui“ vis labiau prilimpa iš jo pavardės norom nenorom kylanti pravardė- Nulis. Australas šiuo metu kito vardo ir nevertas. Taigi, grįžus Simui Jasaičiui, galima tikėtis, jog atsiras dar vienas taškų darytojas, nuimsiantis bent dalį naštos nuo Martyno Gecevičiaus pečių. Bet taškai taškais, o puolimui diriguoti- visai kas kita. Šaltos Vilniaus žiemos neišgyveno nei Miloševič'ius, nei Johnson'as, nei prie šilumos pripratęs Šarūnas Jasikevičius. Nenuvertinu El- Amin'o, bet vargu ar jis vienas ištemps visas rungtynes, o ir įžaidėjas iš jo... Belieka tikėtis pagalbos iš naujojo amerikiečio DJ Strawberry...
Tenka grįžti ir prie anąsyk jau minėtos problemos: jauni žaidėjai savo šanso negauna. Vienas, Arvydas Šikšnius, praėjusio sezono „Šiaulių“ lyderis, šį sezoną stabiliai trynęs suoliuką, jau išsiųstas į Vilniaus „Perlą“. Kyla klausimas vadybai: tai kodėl tai nebuvo padaryta nuo pat pradžių? Gal šitokiu atveju „perliečiams“ nereikėtų sukti sau galvos dėl miglotų vilčių patekti į atkrintamąsias varžybas, o pačiam Šikšniui netektų stebėti komandos draugų žaidimo nuo suoliuko galo. Per laiką, praleista aikštelėje, tiesa, A. Šikšnius nedemonstravo stebuklų, tai trenerio požiūrį dar galima kaip nors pateisinti ir suprasti... Bet kitas jaunasis „Ryto“ narys, Simas Buterlevičius, tiesiogine to žodžio prasme, rodė stebuklus. Ir dar kokius. Bet treneris liko nepermaldaujamas: pagal Trifunovič'ių, Simo vieta- suolo gale. Man, tiesa pasakius, tai visiškai nesuvokiama. Buterlevičius turi puikų metimą, ne blogesnį nei pats Gecevičius, kur kas geresnį už Newley „malkų skaldymą“ ir tikrai geresnį už sulėtintą Jomanto metimą, turi greičio ir ginasi, kaip ten bebūtų, ne prasčiau už tą patį Jomantą, kuris vis dar rodo prastą formą. Kalbama, kad jaunuoliui stinga pasitikėjimo savimi ir aikštėje jis atrodo pasimetęs. Be, palaukite, o kaipgi tada pavadinti Newley elgesį aikštėje, kai jis elementariai bijo brautis po krepšiu ir neužtikrintai varosi kamuolį. Subręsti ir pasiruošti rimtoms kovoms tupint ant suoliuko paprasčiausiai neįmanoma. Po traumos atsigaunantis jaunasis talentas Jonas Valančiūnas- ir tas- negali pasigirti ilgu žaidimo laiku net prieš LKL komandas, prieš kurias Buterlevičius nė nėra išleidžiamas, tai dar galima būtų pateisinti tuo, kad kova rimta ir sunki, bet jeigu vis tiek pralaimima... Neseniai suoliuko šildytojų gretas, išėjus Šikšniui, papildė lyg ir (?) pasveikęs Žydrūnas Kelys ir treniruotėms pasiimtas "Perlo" aukštaūgis Karolis Petrukonis. Vargu, ar šiedu gali tikėtis bent akimirką pamatyti iš arti geriausius Europos krepšininkus „TOP-16“ etape, ką jau ten, abejoju, ar jie bent LKL žais daugiau nei kelias minutes. O juk trūksta įžaidėjo... O juk tai tas pats Kelys, kuris vedė „Perlą“ į pergalę Kaune prieš „Žalgirį“ ir kitas komandas... Bet ne, jis net neminimas, teigiant, kad „įžaidėjas tėra vienas“... Tenka tik apgailestauti, kad vieni gali pramesti nors ir dešimt metimų ir žingsniuoti lygioje vietoje, bet jaunieji jų komandos draugai tegali tikėtis nemokamai pasižiūrėti krepšinį.
Ko Vilniaus „Lietuvos rytas“ dar gali tikėtis Eurolygoje šiemet? Šiandien, 20:00 „Siemens“ arenoje prasidės pirmoji iš 6 kovų. Varžovai- gerai žinomi ir stiprūs: jau minėtas Atėnų „Panathinaikos“, Vitorijos „Caja Laboral“, jau dusyk užkirtusi „Lietuvos rytui" kelią į „TOP8“ ir tiek daug skausmo pernai atnešusi Malagos „Unicaja“, rungtynės su kuria jau trečiąkart gali būti lemiamos... Bet kiek banalokai galima tarstelėti, jog aikštelėje vienu metu yra tik 5 varžovai ir kiekvienerios rungtynės prasideda, rezultatui esant 0:0. Laimėti įmanoma prieš bet ką, ką „Rytas" jau yra įrodęs stebuklinga iškovojęs pergalę prieš Eurolygos čempionus „Barceloną“. Taip, po pralaimėjimo Šiauliuose tikėtis pergalės prieš kokį „Panathinaikos“ atrodo mažų mažiausiai beprotiška, bet ko gyvenime nebūna. Daug kas priklausys nuo Jasaičio įsiliejimo į žaidimą ir, aišku, nuo to, kas per paukštis, o tiksliau, kas per braškė yra tasai DJ Strawberry... Kaip pabrėžia ir treneris Trifunovič'ius, svarbu yra kovoti. Norisi jam palinkėt, kad jis leistų kovoti ir tiems, kurie gali tik svajoti apie tokias kovas, liūdėdami ant suolo. Jei mes laimėsime, tai tik atidavę visas jėgas ir kovoję iš visos širdies. Patekti į ketvirtfinalį, kas būtų didis pasiekimas Vilniaus komandai, yra realu. Įveikus visus varžovus sausakimšoje „Siemens“ arenoje, o gal net ir prigriebus Malagos ekipą Malagoje, ką jau yra pavykę padaryti ne vienai ne pirmo ryškumo ispanų komandai bei, nepaisant kelių įspūdingų pergalių, į „TOP-16“ neprasimušusiais vokiečių Bambergo „Brose Basket“ ekipai, arba, visiems išsižiojus iš nuostabos, išeiti pakelta galva iš „Fernando Buesa“ arenos, galima ir patekti į kitą etapą...
Tad, kovoti galima ir būtina. Reikia įrodyti sau ir kitiem, kad patekimas į „TOP-16“ etapą nebuvo nepelnytas, o pergalė prieš „Barceloną“ nebuvo vien atsitiktinumas ir Šaro kalėdinė dovana Vilniui... Ir reikia demonstruoti kitokį krepšinį, nei prieš „Techasą“, „Šiaulius“ ar Kazanės „Unics“... Sėkmės, mes jumis tikime ir tikėsim iki pat galo!

10 metų įvykių

2010-12-31T17:00:00.049+02:00

Ir štai jau išaušo paskutinė šių metų, pirmųjų naujojo dešimtmečio metų, diena. Kas belieka? Užverti dar vieno gyvenimo puslapio nereikės, nes tiesiog pačiame fejerverkų šaudymo įkarštyje šiandien virs vakar, o rytoj virs šiandien. Tiesiog toje smėlio laikrodžio siauriausioje dalyje, pro kur prabyrėjęs rytoj virsta vakar šį kartą kitąmet virs praėjusiais metais. O prieš tai prisiminkime, kas vyko tais 2010-aisias...

Antroji Katynė

Kas galėjo patikėti, kad taip vieną dieną atsitiks... Vieną balandžio rytą sužinojome, kad žuvo visas Lenkijos elitas, taip pat ir Prezidentas Lech'as Kačinskis. Iš viso prie Smolensko žuvo 96 žmonės, vykę aplankyti Katynės žudynių vietą. Bet tam rytui buvo lemta tapti antrąja Katyne mūsų kaimynams... Tai- be abejo, šiurpiausia lėktuvo katastrofa šiais metais, nors anaiptol ne paskutinę- iš viso 2010 metais įvyko net 5 didelio masto aviakatastrofos, bet savo reikšme pasaulio istorijai balandžio 10 dienos tragedija yra pirma...

Algirdo Mykolo Brazausko mirtis

Birželio 26 dieną mirė vienas žymiausių ir prieštaringai vertinamas Lietuvos politikas- Algirdas Mykolas Brazauskas. Nuo tos dienos kelias savaites Lietuva apverkė savo pirmąjį (?) prezidentą, jo laidotuvės buvo bene iškilmingiausios mūsų kuklios šalies krizinėje istorijoje, o geriausiu būdu atiduoti pagarbą mirusiajam velionio bendražygiai bei jo gerbėjai pasirinko Bažnyčios keiksnojimą, mat DRĮSO (!!!) neleisti įnešti jo karstą į Katedrą. Matyt, reikėtų Bažnyčią pajungti valstybei, kaip kokioj Rusijoje, kaip tada gerai būtų... Mirusiojo atminimui šlovės nepridėjo ir Kristinos Brazauskienės rentos reikalavimas. Gal mūsų blauzdos ir per skystos, tačiau istorija viską ir visus sustatys į vietas.

Haičio nesibaigiančios nelaimės

Sausio 12-oji Haičio žmonėms nuo šiol turės tokią pačią reikšmę, kaip lietuviams Sausio 13-oji. Per 7,0 Richterio skalės galingumo žemės drebėjimą šioje ir taip varganoje saloje iš viso žuvo net virš 100 000 žmonių, o kaip nors nukentėjo bent 3 000 000 žmonių! Nors trumpai ši tragedija prikaustė viso pasaulio dėmesį ir Haitis sulaukė pagalbos, tai tetrūko porą mėnesių, o į metų pabaigą- bėda viena nevaikšto- visiškai sugriautam salos gyventojų gyvenimui smogė dar ir choleros epidemija... Tai neabejotinai didžiausia ir daugiausią įtakos pasauliui sukėlusi gamtinė katastrofa 2010 metais.

Karšta vasara- šalta žiema

Gamta šiemet žmonėms nebuvo maloninga. Aišku, turime prisipažinti, kad, atsiraitoję rankoves teršdami ir naikindami šią Žemę, tikrai nesame verti tos malonės... Praėjusi žiema buvo šalta. Vasara padovanojo mums žaibų, alinančių karščių, pasibaigusiu vienu didžiausių mūsų istorijoje škvalu, net pareikalavusių žmonių gyvybių. Rusija kone mirtinai užduso gaisrų dūmuose, miškų gaisrai smogė ir Australijai, ir JAV. Žiema atėjo su epinėmis pūgomis, paralyžiavusiomis visą oro susisiekimą Europoje. Šie metai demonstruoja nesusipratėliams žmonėms, kad klimato atšilimas anaiptol ne pasaka, o tikrovė, čia kankinantį tave karščiu, čia su kaupu tenkina tavo lietaus reikalavimą, kad nejučia pradedi skęsti. Gausi ir sniego. Tiek, kad baltas Kalėdas sutiksi Heatrow oro uoste ir mirtinai sušalsi kur nors Lenkijoje

Drąsiada

Vadinamasis Kaune pedofilijos skandalas, prasidėjęs dar pernai, šiais metais išsirutuliojo į ilgam įsiminsiantį vyksmą, neabejotinai sukėlusį daugiausią aistrų Lietuvoje 2010-aisias. Tauta pasidalino į violetinę minią, kaip juos įvardino Vaikų teisių tarnybos vadė Edita Žiobienė, arba kedofilus, ir tuos, kurie rėmė Laimutę Stankūnaitę ir Andrių Ūsą ir kurie, matyt, ponią Žiobienę apdovanojo, kaip Metų moterį. Šios epopėjos kulminacija buvo balandžio 20 d., kai visuotinai mūsų šauniosios policijos ieškotą Drąsių Kedį aptiko Lietuvą švarinę talkininkai. Visus metus buvo įrodinėjama, kad jis užspringęs vėmalais ir prie savęs laikęs tą patį ginklą, kuriuo neva nušovęs teisėją Joną Furmanavičių. Netrukus ši istorija grįžo į pirmuosius puslapius ir pirmąsias žinių minutes, mat Andrius Ūsas ėmė ir... nuskendo baloje. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu... Toliau buvo maldos Garliavoje, violetinės vėliavėlės, mitingai, teismai. Kaip ten bebūtų, per visus metus nieko naujo nepaaiškėjo, tik kaip lapai rudenį, vienas po kito krito tie, kas dar galėjo pasakyti, kur čia tiesa.

Pirmoji (žydroji) kregždė

Šitas kietas bičas eitynes leido

Tai įvyko! Vis dėlto įvyko... Šalia skulptūros "Pirmoji kregždė" suplasnojo tūlo Roko Ž. žydroji svajonių paukštė- TAI ĮVYKO. Pirmosios mūsų šalies istorijoje HOMOSEKSUALŲ EITYNĖS! Teismui nutarus, Prezidentei paspaudus (hmm?), nepaisant tamsuolių ir juodaskvernių barbarų protestų TAI visgi įvyko... Mano skaitytojams vargu ar reikia dar sykį aiškinti mano požiūrį į homoseksualumo propagandą, tad to ir nedarysiu. O šiaip visus sveikinu su Lietuvos ir Vilniaus europiniu krikštu! Tegyvuoja laisvoji ES su laisva visų amžių, lyčių (visų šešių), orientacijų ir t.t.

Liaudies priešas #1

Tiek metų pradžioje, tiek viduryje, tiek ir dabar, per paskutiniąsias metų dienas, didžiausias lietuvių tautos priešas daugelio akimis yra ne kas kitas, o ministras pirmininkas Andrius Kubilius. Jis buvo kaltas, kad, priešingai negu geras premjeras Putin'as, netaisė Dzūkijoje stogų po škvalo, jis kaltas jo vyriausybės sudarytas biudžetas yra blogas, tuo tarpu Prezidentė yra labai gera, nes tą biudžetą pasirašė. Kubilius kaltas dėl visko... Bet kuo labiau pilstomas purvas ant jo, tuo labiau jis man patinka!

Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu esi

Uoliai vykdanti europinės realkpolitik direktyvą- artinti Baltarusiją prie ES, Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiemet susitiko su Bat'ka, oi, atsiprašau, kad mano užsienio politikos nuostatos pasenusios, su Aleksandru Lukašenka, Respublikos Baltarusija Prezidentu. Tiesa, visas šis Europos romanas su šiuo ponu baigėsi smūgiais į dantis ambasadoriams, užsienio žurnalistams, ką jau bekalbėti apie kandidatus į prezidentus, studentus, jaunimą, senimą ir visus kitus "Vakarų imperialistų pakalikus"... Bet geriausia gerb. A. Lukašenkos draugė jokios nuomonės apie eilinį jo išrinkimą, apvainikuotą mitingų vaikimais, nepareiškė... Gi galėjo pasveikinti!

Pasaulis barikadose

Visus metus Europą ir likusį pasaulį- Kirgiziją, Tailandą ir t.t.- draskė mitingai, demonstracijos, riaušės, streikai, paralyžiavę gyvenimą Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, studentų barikados Italijoje, Jungtinėje Karalystėje. Įdomu, ar padidės pensijos, atlyginimai, stipendijos ir bus panaikinti mokesčiai, jei visi daužys vitrinas, degins automobilius, keiks valdžią ir nieko neveiks?
Prancūzija:

Graikija:

Tikri ir tariami vandalai

2010-12-30T22:35:00.009+02:00

Banksy piešinys Londone

Pastaruoju metu Lietuvos viešojoje erdvėje netyla diskusijos dėl vadinamojo terliaus „SOLOMON“ darbų Vilniuje. Pastaruoju metu itin susirūpinta milžiniška šio grafitininko padaryta žala, Algio Ramanausko- Greitai iniciatyva norima pagauti ir nubausti (ketvirčiuoti, nukryžiuoti?) pabaisą vandalą. Taigi, netyla diskusijos... Ne, vargu, ar tai galima pavadinti diskusijomis, mat iš esmės visuomenė šiuo klausimu yra kaip niekad vieninga, gal net vieningesnė nei dėl to, kad Kubilius kaltas dėl visų Lietuvos bėdų... Tačiau aš noriu pareikšti savo nuomonė, kuri, kaip ir dažniausiai, su daugumos nesutampa (neduokdie, neįžvelkite čia „kitokizmo“ vaikymosi...).

Pradžiai dėl ažiotažo ir tikrovės: garbioji mūsų miesto (Vilniaus- aut. pastaba) savivaldybė, kuriai patinka Zebedenas, bet nepatinka Tibetas, kurios (vis dar?!) vadovas senais gerais laikais puikavosi užrašu ant pilvo, skelbiančiu nenumaldomą gerb. mero norą..., savivaldybė, kuri giliai įklimpusi „Rubikone“, vicemerai arba keliauja po pasaulį, arba klampoja nuo skandalų surūgusiuose „Vilniaus vandenyse“, o jau paminėtas meras Vilius Navickas siuntinėja pavaldinius rusiškomis kryptimis už per gerą darbą, susiėmė ir ėmė gaudyti baisūnus vandalus, kurie terlioja Vilniaus mūrus tūlam miestiečiui ničnieko nereiškiančiais žodžiais „SOLOMON“, „Cabri“ ir t.t. Imta kalbėti apie neva milžinišką žalą, vos ne 50 000 litų per metus ar pan. Nežinau kaip jums, bet man apskritai juokinga, apie kokią čia žalą kalbama... Teko matyti tuos heretiškus užrašus, vadinamuosius „tag'us“, ant visiškai apleistų pastatų, taip pat ir Senamiestyje. Tad gal reikėtų pagalvoti apie premiją sienų tepliotojams už tai, kad amžių amžius dažų nemačiusios sienos sulaukia savivaldybės dėmesio. Pasirodo, vandalai moka atkreipti miesto valdžios dėmesį į dalykus, kurie šiaip jau užmirštami. Neaišku, ar visos sienos, kurias puošia „tag'ai", bus perdažytos, nes kitaip tie mitiniai didžiuliai skaičiai tėra skirti publikos dėmesiui prikaustyti... Kaip ir šios raganų medžioklės iniciatoriaus demonstratyviai vartojami keiksmažodžiai eteryje ir savim pa(si)tenkinusio žmogaus, nieko bendro nei su literatūra, nei su edukologija neturinčio, svarūs žodžiai, jog iš mokyklos programos derėtų išbraukti net ne vien mūsuose vertinamus rašytojus, tokius kaip Žemaitė ir Jonas Biliūnas (plg. net užsieniečiai vertina pastarųjų kūrybą)...

Galiausiai, ar graffiti yra menas, ar vandalizmas? Mano giliu įsitikinimu, graffiti yra menas, be abejo, reikia skirti piešinius, „tag'us“ ir užrašyta ant sienos žodį iš rusiškos „x“ raidės... Galima būti ilgai ir nuobodžiai diskutuoti apie meno, kaip tokio, ribas, kokie piešiniai ant sienos yra dar menas, o kurie- nebe menas, tačiau iš esmės tai ganėtinai subjektyvus klausimas. Vienam ir visiškai bereikšmis potėpis yra menas, o kitam vandalizmas būtų ir ant sueižėjusios sienos atsiradęs M. K. Čiurlionio paveikslas... Paprastai keliamas klausimas dėl nuosavybės neliečiamumo, todėl net ir pats meniškiausias piešinys tokiu atveju virsta banaliu nuosavybės gadinimu. Visiškai ignoruojama graffiti, kaip protesto formos ar žinutės visuomenei reikšmė. Toks buvo ir pirmųjų graffiti senovės Romoje tikslas, o apskritai pirmieji piešiniai ant sienų, šiuolaikinių pirmtakai, atsirado senovės Graikijoje, Efese, jau nekalbant apie tai, kad žmonės nuo neatmenamų laikų paišė ant sienų olose. Žymiausias graffiti, kaip protesto meno, propaguotojas Banksy yra tapęs jau savotiška įžymybe, bet vis vien gaudomas, o jo darbai įstatymo požiūriu yra eilinis vandalizmas. Įdomus reiškinys yra vadinamoji Ian'o Curtis'o siena Naujojoje Zelandijoje, kuri irgi ne kartą buvo uždažoma. Tokiais atvejais kyla klausimas, ar nesikerta įstatymas su sveiku protu ir žmogiškumu. Gali brėžti liniją tarp savimi patenkintų miesčionių ir tų, kurie bando protestuoti prieš tokį subanalėjusį gyvenimą. Be abejo, graffiti graffiti'ui nelygu, o mano politinės ir socialinės pažiūros toli gražu ne visada sutampa su tų laisvųjų menininkų, suprantu ir tai, jog užtektinai jaunuomenės šio partizaninio amato imasi, sekdami kokia nors subkultūra (dažniausiai hip-hop'u) ir nematantys toliau jos sienų. Tačiau negaliu sutikti su žmonių, kurie kuria (tai jau gerai mūsų vartotojiškame pasaulyje...) meną, persekiojimu. Nepamirškime ir meno istorijos, kai nemažai dailininkų, kuriančių ne taip, kaip priimta, nesulaukdavo pripažinimo, o kartais netgi būdavo niekinami. Naujomis mūsų pasaulio sąlygomis menas arba dūla galerijose arba (jei tatai galima vadinti menu) spindi TV ekranuose, visiškai suskystėjęs ir pasidengęs rožinio glajaus sluoksniu, tad graffiti yra visuotinis ir į akis krintantis menas, kuris bent jau kursto aistras, ko jau seniai nebegali dėl mažų honorarų savo palėpėje verkiantis dailininkas...

Ir, pabaigai, galima eilinį kartą konstatuoti, kad savivaldybė užsiima nereikšmingais reikalais, apleisdama realiai svarbius, ir visuomenei kryžiaus karas prieš nedorėlį, kuris neva gadina miesto veidą, numetamas kaip kaulas alkaniems vilkams, vis įkyriau besidairantiems į šeimininko avis. Kol netyla ginčai dėl atliekų deginimo gamyklos, Gedimino prospekte nesunkiai gali paslysti, mat niekas nieko nevalo, švaistomi pinigai įrengiant kameras autobusuose, kurie nevažiuoja pagal grafiką, miesto valdžiai įdomiau grafitininkas, kuris bent nekeliauja su žmona į Kiniją ieškoti investuotojų ir t.t. ir be galo be krašto... Kai policija nešvaistys savo laiko graffiti piešėjų, kurių drąsa verčia tik žavėtis, ar skeiterių gaudymui, tada ir saugiau bus ir bus rasta laiko rimtoms byloms tirti.

Jeigu skaitytojams kilo negerų įtarimų, deja, neturiu kuo pasigirti: nesu aš nei pats „SOLOMON“, iš viso nesu grafitininkas. Bet žaviuosi tais žmonėmis ir manau, kad menas nebūtinai turi būti visiems priimtinas, visiems suprantamas, kaip protesto forma, menas gali būti ir nelegalus. Kaip sakė grupės „Coldplay“ lyderis Chris'as Martin'as, kad gyvenęs „per saugiai“, nors kartais ir nesutikdavo su kažkuo, bet gerbiąs tuos, kurie taip nesielgė. Taip galiu pasakyti ir aš. Negaliu sutikti su menininkų persekiojimu, kad ir kaip jųjų menas nepatiktų tokiems savo talentu ir savo kuriamo „meno“ genialumu neabejojantis Algis Ramanauskas- Greitai. Jeigu grafitininkų tikslas yra atkreipti dėmesį, sudominti, galiausiai, sukrėsti, tai jie eilinį kartą savo užduotį kuo sėkmingiausiai įvykdė...

[2010-11-19 - 2010-12-30]

M1A0 (III)

2010-12-26T20:01:00.009+02:00

Ir ceremonijos pabaigoj- metų singlas bei atlikėjas/grupė:

Metų atlikėjas/grupė:

Gorillaz (Jungtinė Karalystė).Grupės sudėtis:

2D, Murdoc'as Faust'as Niccals'as (Merdokas Faustas Nikalsas), Russel'as Hobbs'as (Raselas Houbsas), Noodle (Nūdl). O jei rimtai, pagrindinis vokalas (2D) priklauso Damon'ui Albarn'ui, o grupės narių išvaizda yra Jamie Hewlett'o rankų darbas.

Metų singlas:

Blur- Fool's Day

M1A0 (II)

2010-12-26T19:57:00.007+02:00

Pagal mane, patys geriausi 2010-ųjų metų vaizdo klipas bei albumas:

Metų albumas:

Gorillaz- „Plastic Beach“

Metų vaizdo klipas:

Jurga Šeduikytė „Seniai Toli“, režisierius Antanas Skučas:

M1A0: TOP-10

2010-12-26T18:26:00.034+02:00

Taigi, sveiki sulaukę šios iškilmingos apdovanojimų ceremonijos! Šioje dalyje pristatau TOP-10 geriausių dainų:

10. Linkin Park „The Catalyst“

9. Kanye West (su Dwele) „Power“

8. Malcolm Lincoln „Siren“

7. Kings Of Leon „Pyro“

6. Kings Of Leon „Radioactive“

5. Kanye West (su Pusha-T) „Runaway“

4. Florence and The Machine „Cosmic Love"

3. Jurga Šeduikytė „Seniai Toli“

2. Blur „Fool's Day“

1. Gorillaz (su Boby Womack ir Mos Def) „Stylo“

M1A0: pretendentai keturiose nominacijose

2010-12-25T22:46:00.003+02:00

Taigi, sveiki sulaukę mano muzikinių apdovanojimų, jau trečiųjų!

Pristatau jums savo muzikinių apdovanojimų pretendentus keturiuose nominacijose:

1. Metų albumas:

Kings Of Leon- Come Around Sundown

Gorillaz- Plastic Beach

Kanye West- My Beautiful Dark Twisted Fantasy

2. Metų grupė/atlikėjas:

Gorillaz (Jungtinė Karalystė)

Florence and The Machine (Jungtinė Karalystė)

Underoath (Jungtinės Amerikos Valstijos)

3. Metų singlas:

Florence and The Machine- Cosmic Love

Gorillaz- Stylo

Blur- Fool's Day

4. Metų vaizdo klipas:

Jurga Šeduikytė „Seniai toli“, režisierius Antanas Skučas

Gorillaz „Stylo", režisierius Jamie Hewlett

Underoath „In Division“, režisierius James Edwin Myers

2010- Mano nuotraukos: Kalėdinis leidimas

2010-12-25T17:26:00.019+02:00

Sveikinu visus savo skaitytojus ir šiaip paprastus žmones su Šv. Kalėdomis. Nepamirškime, kad Kalėdos- ne „Coca- Cola'os“ Santa'os Claus'o diena, ne dovanų diena, ne proga prisigerti, ne diena, kai rodo bukus amerikietiškus filmus... Vienžo, ne man jums aiškinti, kas ir kaip su tom Kalėdom. O aš jums šiandien dovanoju dar nuotraukų, kurių tarpusavy veik niekas nejungia, tik mano akys ir rankos, jas sujungusios į šitą gražiai įpakuotą dovaną jums:

Kalėdinis tramvajus (2008 m., Klaipėda)

Įkalintas mieste/as (2010 m., Vilnius)

Antakalnio kalvos ryja sniegą (2010 m., Vilnius)

Labas rytas! (2010 m., Vilnius)

Švino lašas danguje virš mano vaikystės miesto (2009 m., Klaipėda)

„Nike“ (2010 m., Vilnius)

Įžiebk mažą švieselę... (2010 m., Vilnius)

Dirbtinė eglė (2010 m., Vilnius)

Postcards from a neurastenic kid from Memel(2010 m., Vilnius)

Atsivertimas (2010 m., Vilnius)

M1A0

2010-12-23T18:13:00.002+02:00

Ne, čia ne naujas kiauliagripio N1H1 porūšis, ne, čia ir ne naujo cheminio elemento formulė. Tai Muzikiniai Apdovanojimai'10! Taip, vėl artėja šių metų pabaiga, vėl laukia sninga, vėl vėluoja autobusai ir daužosi mašinos, žmonės tempia namuosna nukirsdintas egles ir laksto pametę galvas akropoliuose, ozuose, panoramose ir kitur, vienžo, jau trečią kartą artėja Mano Muzikiniai Apdovanojimai...
Daug kas gyvenime pasikeitė, labai daug kas, toliau gilėjo ir platėjo mano žvilgsnis į muziką, bet čia aš pateiksiu jums, kaip visada, šių metų geriausias- mano galva- dainas, albumą, atlikėją/grupę, singlą ir vaizdo klipą. Pernai, prisipažinsiu, jaučiausi kiek beviltiškai, kai teko dairytis tų 10 dainų, kurios išleistos 2009 metais... Šiais metais ši užduotis man atrodo kur kas lengvesnė... Nesitikiu sulaukti pritarimo ar pagyrimo už gerą skonį (tai būtų visiška nesąmonė...), gal net kritikos labiau norėtųsi, bet jei ir nesulauksiu anei jokios reakcijos- kam būti tuo tradiciniu blogeriumi, kuris vaikosi reakcijų, komentarų, skandalų ir diskusijų?- teik to... Svarbiausia man šiuose simboliniuose apdovanojimuose yra parodyti, kas man patinka, ką norėčiau išskirti ar priminti. Nors muzikos ekspertai šiuo metus laiko nelabai produktyviais, aš noriu jiems bent kažkiek paprieštarauti (tai nebūtų aš, jei neprieštaraučiau...). Nors pasaulis nuo mano kuklių apdovanojimų nepasikeis, bet gal laikas daryti tai, kas nebūtinai keičia pasaulį?
Taigi, laukite šiųmetinių nominacijų ir jų laimėtojų jau greitai- Gruodžio 28 dieną! Trečias kartas nemeluoja!

Skausmas

2010-11-25T18:19:00.037+02:00

Padarysiu išimtį: parašysiu apie krepšinį. Krepšinį aš mėgstu, žiūrėti ir žaisti, apie žaidimą visada turiu savo nuomonę, šįsyk nutariau su jumis pasidalinti savo gana niauriom mintim apie Vilniaus „Lietuvos ryto“ žaidimą (manau, skaitę ankstesnius porą mano pasažų apie sportą turbūt žino, kad sergu būtent už šią komandą...) šiame 10/11 metų sezone. Ypač parašyti apie tai čia mane pastūmėjo vakarykštės „Lietuvos ryto“ rungtynės: galbūt lemtingas šį sezoną pralaimėjimas namuose.
Pradžioj norėčiau pasakyti vieną dalyką, už kurį myliu Rytą: kovotojų charakteris, kova su stipresnėmis, turtingesnėmis, žinomesnėmis komandomis. Šiurpas krečia, prisiminus, kokios buvo pergalės prieš Salonikų „PAOK“ ir Valensijos „Pamesą“ ULEB Taurės turnyre, pergalė ir Eurolygos pergalių iš eilės rekordo pradžia Barselonoje, 4 kartus nukautas „Maccabi“, vienas Europos grandų, įspūdingos pergalės prieš amžiną varžovą- Kauno „Žalgirį“,- dramatiškos pergalės prieš Strasbūro „SIG“ Vilniuje, Maskvos srities „Khimky“ Turine, prieš komandą, kurios biudžetas- 10 kartų didesnis... Pernai- dvi dramatiškos pergalės paskutinę sekundę prieš amžinuosius varžovus, visi įmanomi titulai. 2009/2010 metų sezone- sunkūs laikai, neišsipildžiusios viltys, bet, šiaip ar taip, apgintas (pirmą kartą) LKL ir LKF čempionų titulas... Pirmą kartą Eurolygoje rungtyniausime antrus metus iš eilės. Vilčių būta didelių... „Geriausia sudėtis“, „geriausi rezultatai“- štai kokios kalbos glostė fanų širdis ir migdė jų sąmonę šį tarpsezonį. Bet netrukus gražiai prasidėjęs sapnas virto klaikiausiu košmaru... Viena po kitos triuškinanti nesėkmė draugiškuose turnyruose, neįsivaizduojamas prieš gerus 3 metus gėdingas pralaimėjimas ESTAMS BBL Taurės finale, eilinis sutriuškinimas Maskvoje. Juk tai buvo, iš esmė, ta pati komanda, kaip ir pernai, kai Rimas Kurtinaitis pasiėmė 2 titulus ir liko per plauką nuo TOP16... Išbalusį „snaiperį“ Sinicą pakeitė perspektyvus ir veržlus Šikšnius, Donatą Zavacką- Brad'as Newley, australas, prieš 2 metus Lietuvai Olimpinėse žaidynėse atskaitęs 20 taškų, Vidą Ginevičių- Jerry‘is Johnson'as ir jaunasis Žydrūnas Kelys. Komandos lyderiai- Gecevičius ir Bajramovič'ius- liko, kaip ir jau senbuviu nepastebimai tapęs juodkalnietis Milko Bjelica, patyrę lietuviai Jomantas ir kapitonas Stepas. Niekas nežadėjo tos bėdos, kur tau bėdos- visos bėdų lavinos, kuri netrukus užgriovė Lietuvos čempionus.
Palengvėjimo atodūsis, sužinojus apie Dražen'o Anzulovič'iaus- tituluoto ir neblogai užsirekomendavusio specialisto iš Kroatijos- atleidimą, netikėtas išmesto iš „Žalgirio“ ir apspjaudyto Dariaus Maskoliūno atėjimas bei Aleksandr'o Trifunovič'iaus, serbo, jau sykį vadovavusio Rytui- 2006 metų pabaigoje-2007 metų pradžioje kaip trenerio asistentas, 2007-2008 metais- kaip vyriausiasis treneris- grįžimas sukėlė daug kalbų ir vėl (trumpam) atgaivino viltis dėl gal ir ne paties geriausio, bet vieno geresnių komandos būsimo sezono. Antrą kartą nuo vasaros pradžios pasigirdo kalbos apie nevykusį vadovybės sprendimą- kaip galima buvo nepratęsti sutarties su trenerių, 2 sezonus Rytą vedusiu pergalės keliu, padovanojusiu vilniečiams Eurolygą du kartus, užsitarnavusiu fanų pasitikėjimą, kuris net pats pasiprašęs likti- Rimu Kurtinaičiu?! Prisipažinsiu, pats buvau iš tų, kurie sveikino tokį Jono Vainausko sprendimą. Kodėl? Visų pirmą, kaip pastarasis ir akcentavo, dėl sunkiai laimėto LKL Finalo prieš be trenerių likusius kauniečius, taip pat sužlugdytas Eurolygos sezonas, pralaimėjus Malagos „Unicaja'i“ namuose paskutinėmis akimirkomis. Aš galėčiau pridėti ir nusibodusias, antrosios sezono dalies neatsiejama dalimi tapusias, Kurtinaičio kalbas apie „neklusnius legionierius“. Treneris paprasčiausia neturi teisės skleisti tokių kalbų... Jis turi mokėti rasti priėjimą prie kiekvieno savo auklėtinio. Jeigu nesugeba- turi pareikalauti klubo vadovų imtis griežtų priemonių. Anzulovič'ius ir man pasirodė visai tinkamas kandidatas, bet... Tik iki to momento, kai pamačiau jo veidą atvažiavus į Lietuvą: nė sekundės nesišypsantis, pasimetęs, tuščiu žvilgsniu. Su laiku mano abejonės juo tik augo. Nors Rimas, mano galva, nėra ir nebuvo geras treneris- jis moka viską pastatyti „ant psichologijos“, priversti žaidėjus žaisti griežtai pagal derinius ir kartais gerai gintis, kartais išspausti iš žaidėjų viską, kas tik įmanoma, bet ne daugiau,- jis buvo savas žmogus, motyvavęs komandą sunkiais laikais, kuo užsienietis, apie Lietuvą tegirdėjęs iš kitų, nėra itin suinteresuotas. „Nutreneruoti“ komandą kroatui, mano manymu, itin padėjo Lietuvos rinktinės fiasko 2009-ųjų Europos Čempionate kalviu (sykiu su kitais, gerai žinomais, asmenimis...) tapęs Virginijus Mikalauskas- fizinio rengimo treneris. Matyt, tai jo dėka komanda atrodo it žemę pardavusi ir dėl to mėnesį gėrusi. Kaip galima buvo kviesti tokį žmogų, pažiūrėjus į Lietuvos rinktinės žaidimą Lenkijoje prieš metus? Bet visos viltis dabar- į „geriausią, kokį tik buvo įmanoma surinkti“ trenerių štabą, visų pirmą- gerai vilniečiams pažįstamą Aleksandr'ą Trufunovič'ių. Šis specialistas kelia gerus prisiminimus fanams iš laikų, kai Rytas buvo Eurolygos lyderis, reguliariajame sezone pralaimėjo vos tris kartus ir... Bet pažvelgus giliau, apima siaubas: neabejotinai geriausia sudėtis ir didžiausias biudžetas per visą klubo istoriją pasibaigė pralaimėjimais paskutinėmis sekundėmis TOP16 etape, paskutinėmis sekundėmis- BBL finale prieš „Žalgirį“, dažnai ketvirtajame kėlinyje, kartą- po pratęsimo, bet, vienžo, beviltiškai- LKL finalo serijoje, kuri priminė blogiausius klubo laikus- 1:4. 2007-aisias Trifunovič'iaus komanda vos neišleido iš rankų BBL čempiono titulo prie "Žalgirį", finaluose teišstendėdama prieš amžinąjį varžovą dvi pergales, nuopelnai dėl kurių pačiam treneriui priklauso minimaliai- tai buvo Martyno Gecevičiaus, tuomet dar moksleivio, ir Tomo Delininkaičio du vienos dienos show. Ekipa ULEB Taurės turnyre atsitrenkė į Madrido „Real“ sieną, ne be trenerio klaidų, mano galva. Gerai žinoma, jog pralaimėjimai paskutinėmis sekundėmis, dažniausiai dėl psichologinių priežasčių ir pan. rodo trenerio prastą darbą. Ką jau kalbėti apie komandą su Eidson'u, Price'u, Nielsen'u, Lukauskiu, Petravičiumi, kuri liko be titulų. Žaidėjai nebuvo išnaudojami, fizinis pasiruošimas ir tąsyk pakišo koją, mat vasaros atostogų komanda laukė „nekantriai“, net ir per finalus. Galima nebent padėkoti treneriui, kad ryžosi grįžt tokiu sunkiu komandai metu. Giedresnis dangus pasidarė, sužinojus apie istorinį įvykį- Šarūno Jasikevičiaus sugrįžimą į Rytą. Trumpam apsidžiaugta ir atėjus kažkada jau pageidautam amerikiečiui Khalid‘ui El- Amin‘ui.
Ir, pagaliau, apie vakar. Komandos žaidime matosi daugybė klaidų. Tik aklas gali nematyti mirtinų trenerio klaidų: pabaigoje jam į galvą neatėjo, jog perspektyvusis, bet prastai besiginantis, Jonas Valančiūnas, galėtų žaisti vienu metu su legendiniu Šaru (Šarūno Jasikevičiaus atėjimas, be abejo, vienintelis vilties spindulys šiemet) arba su Cemal'u Nalga- vietoje tokios kombinacijos treneris pasirinko Artūrą Jomantą ginti Darjušo Lavrinovičiaus; nežinia kam rungtynių pabaigoje išleistas Steponas Babrauskas- nejau treneriui atrodo, kad 30 minučių ant suolo pratūnojęs žaidėjas gali išeiti paskutinėmis minutėmis ir gerai sužaisti?; neįsivaizduojama, kaip treneriui į galvą šovė mintis prieš varžovų lyderį, 195 cm ūgio įžaidėją Roko Leni Ukič'ių, statyti storoką, skystą gynyboje ir, svarbiausia, vos 179 cm ūgio Khalid'ą El- Amin'ą- šią užduotį galima buvo bent pabandyti pavesti dvimetriniam gynėjui Simui Buterlevičiui, kuris LKL finaluose savo puikia gynyba dusino aukštą įžaidėją Mantą Kalnietį; varžovų snaiperiai tiesiog tyčiojosi iš vilniečių gynyboje- galėjo pusę kėlinio taikytis, į tai treneris reagavo savotiškai- pastatė zoninę gynybą; neatrodė jis nepatenkintas ir kai Milko Bjelica darė neblogą paraišką į blogiausio savaitės žaidėjo titulą- prametė 5 tritaškius ir rinko tuos savo -8; nežinia, kodėl aikštėje nepasirodė Igor'is Miloševič'ius, taip, jis neblizga, bet gynyboje galėjo padėti, blogiau už El- Amin'ą vargu ar būtų, man, taip pat, visiškai nepriimtina laikyti komandoje užsienietį, kuris negeba padėti komandai per rungtynes; Arvydas Šikšnius, pernai tempęs „Šiaulių“ vežimą EuroCup turnyre, negauna net šanso parodyti, ką moka svarbiose rungtynėse, nors abejoju, ar jis dabar yra bent kiek blogesnis už klaikią formą ir 0 motyvacijos demonstruojantį S. Babrauską. Galima vardinti ir vardinti... Taip pat į akis krenta baisi žaidėjų sportinė forma. Kaip jau minėjau, nelabai aišku, ką komandoje veikia „perspektyvusis“ serbas, kuris per Eurolygos rungtynes nepakyla nuo suolo, blėsta ir naivus optimizmas dėl Khalid'o: taip, metikas jis gal ir neblogas, bent už Miloševič'ių geresnis ir ženkliai, bet kaip įžaidėjas- treneris aikštelėje,- jis visiškai nieko nesugebantis. Vienintelis įžaidėjas „Lietuvos ryte“ yra visiems puikiai pažįstamas Šaras, kad ir kiek jam būtų metų, jo perdavimai vis dar kelią susižavėjimą, o visi deriniai, atrodo, yra grynai jo darbas, o ne Trifunovič'iaus. Tik Jasikevičius aikštėje gali garantuoti bent kažkiek padoresnį žaidimą. Jam atsisėdus- iš karto duobė. Atskirų žodžių reikalauja Trifunovič'iaus požiūris į Buterlevičių ir Šikšnių: šiedu talentingi, degantis noru įrodyti savo vertę jaunuoliai jam tiesiog neegzistuoja. Juokinga, kad net per eilinius LKL mačus Stepas praleidžia aikštėje 30 minučių ir sugeba išstenėti kelis taškelius, o pabaigoje „pasiganyti“ išleistas Simas puikiai ginasi ir įmetą sudėtingą tritaškį su pražanga. Norisi jam pasakyti: kam stengiesi?! Šioje komandoje vietos tau tiesiog nėra. Gaila stebėti, kaip 20 metų talentas pūdomas ant suoliuko. Jei Gecevičiui nebūtų suteiktas šansas (tai, beje, vienas iš retų Trufunovič'iaus nuopelnų), dabar jis būtų toje pat vietoje. Gerai, kad ir kaip tai makabriškai skambėtų, kad Kelys gavo traumą, nes kitaip jis švaistytų laiką, galėdamas žaisti, žiūrėdamas į tokių „virtuozų“, kaip Miloševič'ius įžaidinėjimą. Mano giliu įsitikinimu, komanda sudaryta iš 12, o ne 7-8 žaidėjų būtent tam, kad treneris galėtų iš kiekvieno išspausti maksimumą. O ne ir taip fiziškai silpną komandą alinti, vienus laikant pusvalandį ant suolo, kitiems liepiant lakstyti kone visas rungtynes arba 20 minučių iš eilės. Vakar buvęs vilniečių strategas, neabejotinai vienas geriausių, Neven'as Spahija puikiai išnaudojo šią Trifunovič'iaus klaidą, keisdamas žaidėjus taip, kad lyderiai nebūdavo perlaikomi aikštelėje ir visada būtų pasiruošę kautis iki galo. Be abejo, negali 100% kaltinti Aleksandr'o Trifunovič'iaus, kai tenka dirbti su žaidėjais, kurie absoliučiai nemoka mesti baudų (Nalga), keistokai ginasi (Miloševič'ius; gindamasis, rankas laiko vos ne už nugaros), bėgioja be emocijų, prameta iš po krepšio ir vis niekaip netampa „antraisiais Eidson'ais“ (Newley). Ir, svarbiausia, kai gauni komandą, štai tokią neparuoštą ir nesusižaidusią komandą, prieš kelias dienas iki Eurolygos startą. „Ieškome kelio į pergalę“- šiuos žodžius Ryto gerbėjai jau spėjo išmokti atmintinai. Juose esti tiesos, bet reikia ieškoti sprendimų, Norisi tikėti, kad... Norisi, norisi, bet po tokių rungtynių, kaip sekmadienį Kaune, tikėjimas apkarsta. Suprantama, kad tokia padėtis varo į akligatvį trenerį, į kurį žiūri ir vadovai, ir fanai. Vakarykštės rungtynės buvo dar vienas liūdnas vakaras visiems Ryto fanams. Kiek dar tokių trečiadienių ir ketvirtadienių mūsų laukia?
Nesiimu kategoriškai vertinti komandos ateities, visgi, šansų patekti į kitą etapą išlieka, dar prieš sezoną Vainauskas minėjo apie tai, kad komandą formą įgaus kitų metų pradžioje, taigi, jei tai tiesa... Bet net ir jeigu šie tikrai gero vadybininko žodžiai išsipildytų, gali tekti tą formą demonstruoti prieš „Neptūno“, „Rūdupį“ ar „Alytų“. Tačiau visos viltys atrodo vis didesnėmis iliuzijomis, kaip ir kalbos apie „puikią“ komplektaciją. Laivui, kuris skęsta, nebepadės vienas iš keleivių, su kibiru semiantis vandenį, kai kiti, taip pat ir kapitonas, nedaro nieko... Tiesiog be galo skaudu, jog nebėra tos dvasios, ugnies akyse, kai net nebaisu skęsti kartu su komanda. Bet visi košmarai baigiasi rytą...

„Broma atverta ing viečnastį“

2010-10-31T20:30:00.025+02:00

Po kiek užsitęsusios pertraukos noriu pateikti jums, gerbiami mano skaitytojai, dar vieną foto-dovaną- Vilniaus vaizdų, mano matytų per paskutinius du su puse mėnesio, kolekciją. Šiandien Halloween'as, bet... nenoriu išsiplėsti šia tema, vertinu šitokias nesąmones neigiamai, man svarbiau Amžinybė, susikaupimas, susimąstymas nei tuščias karnavalas. Amžinybės temai ir skirtas šis foto-turas...

Spoksantis rytas (2010 m., Vilnius)

Šaltis (2010 m., Vilnius)

Sniego gniūžčių barokas (2010 m., Vilnius)

Smėlio kalnelis (2010 m., Vilnius)

Parblokšta atmintis (2010 m., Vilnius)

Gyvenimas tęsiasi (2010 m., Vilnius)

Ramybė (2010 m., Vilnius)

Anti-Halloween'as (2010 m., Vilnius)

1236 m. (2010 m., Vilnius)

Kas kalinys, o kas prižiūrėtojas? (2010 m., Vilnius)

Žydintys lapai (2010 m., Vilnius)

Tyla (2010 m., Vilnius)

Rytas vakare (2010 m., Vilnius)

Be kompaso (2010 m., Vilnius)

Gedeminne Dei gratia Letwinorum et multorum Ruthenorum rex vs. Grand dux Television et Internet(2010 m., Vilnius)

Nežinomas ir žinomas Lietuvos kariai (2010 m., Vilnius)

Miręs Vilnius (2010 m., Vilnius)

Vilniečių sielų miškas (2010 m., Vilnius)

Kampininkai (2010 m., Vilnius)

Nežinomas žinomas gitaristas (2010 m., Vilnius)

Ne dėl tokios...

2010-09-19T14:28:00.005+03:00

Dabar visi, kas netingi ir ko Kubilius dar neuždusino savo "genocidu", kalba, jog "ne dėl tokios Lietuvos mes kovojome...". Tai savotiška mūsų epochos centrinė sentencija, leitmotyvas ir priesakas. Ją, kaip papūgos, kartoja ir runkelis, ir politologas. Nors su mūsų išsilavinimo įsigijimo praktika... Nedaug kuo šie du tipai ir tesiskiria, sakyčiau. Bet ne apie tai kalba, o apie tai, kaip mes skaudžiai nusivylėme, kaip verksmingai dejuojama, kaip ne dėl šito sudilusio skatiko, kurį dar ir Kubilius gviešiasi atimti, kovojome...

Taigi, kovojome. Bet visi in corpore niekada ir niekur istorijoje dar nėra kovoję. Visa tauta nestovėjo nei Baltijos kelyje, nei prie TV bokšto Sausio 13-ąją, juolab ne visa tauta kovojo miškuose. Štai čia prieiname ribą: kovotojų vienetai, o jų darbai kalba kitų, nei dalyvavusių, nei dabar kažką naudingo Lietuvai veikiančių, žmonių lūpomis. Nemanau, kad buvęs sovietinio kalėjimo kalinys, perdėm nesisielojęs ir gal net visai nesuvokęs, kur (kalėjime?) esąs, dargi ėmęs iš plačios tėvynės aruodo kiek telpa ir tatai vadinęs "kombinavimu", dabar kalba maždaug taip: "Ne už tokią Lietuvą partizanai kovojo!" Juk tai grynų gryniausias absurdas- banaliai tariant, partizanams ir težinoti, dėl ko jie kovojo, o ne visiškai tos kovos neregėjusiems. Dar keisčiau atrodo buvusių komunistėlių ir šiaip konformistų sapalionės apie "ne už tokią..." Pastarieji ne tai, kad nekovojo, bet kai kurie dar ir buvo tai, kas kliudo nepriklausomybės reikalui. Kovojančios mažumos nuskabytais vaisiais naudojasi tylioji dauguma. Deja, tai aksioma.

Bet negaliu neigti, kad ir tarpe tikrų kovotojų ar bent kaži kaip prie tos kovos "už Lietuvą" prisidėjusių yra verkšlenančių apie "ne dėl tokios...". Neigti tai ir viską suversti "tautos (liaudies?) priešams", "Latvių gatvės agentams", "stribams" būtų tiek naivu, tiek ir idiotiška. Čia jau neminėsiu tokios heretiškos minties, kaip kad: ne visi stovėję Vingio parke per mitingą ar net besibūriuoję dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje buvo šventieji, tiksliau- nė vienas, nes visi mes esame tik žmonės, tad su visais savo paklydimais, geiduliais bei silpnybėmis, tad galėjo būti ir nenuoširdžių Lietuvos mylėtojų (irgi absurdas- abstrakcijos mylėti neįmanoma...Kiekvienas tąją Lietuvą mato visiškai originaliai...). Bet palikime tai kiekvieno iš mūsų sąžinei. O kalbame apie tai, jog vis tiek atsiranda šaukiančių "ne dėl tokios...". Čia galima tik tiek pasakyti: laisvė nėra gausybės ragas, demokratija (esama abejojančių, kad Lietuvoje tokios esama, bet vien tai, kad jie viešai tuo abejoja, įrodo, kad šiokios tokios esama...) irgi pinigais nebarsto. Sunku įsivaizduoti Islandijos piliečius, kad ir kaip sunku jiems būtų per krizę, abejojančius, ar vertėjo atsiskirti nuo Danijos 1944-aisiais. Tai būtų tiesiog absurdas. Toks pat, kaip ir amerikiečiai, kalbą "prie anglo buvo geriau" ir patylomis keikiantis Nepriklausomybės Tėvus. Pas mus gi tai pilnai įmanoma, net kiek per daug įmanoma, kad šiuo skepsiu užversti laikraščių puslapiai, TV ekranai užgriozdinti, radijo eteris pertekęs jų, o jau internetiniai komentarai- grynas tautos veidrodis, tiesiog iš jo pagaminti. "Prie ruso buvo geriau"- išgirsi ir Kalvarijų turguje, ir bažnyčioje (tiesa, po AMB laidotuvių- nepamatuojamai rečiau...), ir mokykloje ar universitete iš dėstytojų/mokytojų, o jau kiekvienoje virtuvėje ar "salione" prie bonkės- visų plepalų leitmotyvas, alfa ir omega...

Išvada peršasi pati savaime: mes nebuvome subrendę nepriklausomybei, laisvei, kad iš jos tikėjomės bala žino ko, o negavę ragaišio, kaip vaikai puolėme bliauti visa gerkle, kad nereik mums tokios laisvės, o jei reikia, tai kažkokios kitokios, kad kažkas ją mums iškištų papigiai bet gerą. Bet, ginkdie, nesakau, jog reikėjo laukti, kol subręsime ir tūnoti kolchoziniame narve. Juoba, kad ilgiau laukdami, mes pasiektume visiškai priešingo rezultato- tauta dar labiau atbuktų, sumankurtėtų, visiškai prarastų šaknis... Tad tegalime dėkoti Dievui, kad laisvę atgavome per vėlai, bet visgi atgavome. Man belieka apgailestauti, jog mūsų visuomenė, bent jos dauguma yra paprasčiausi runkeliai ir praeis laiko, kol, nors ir sunku, galėtume tikėtis, jog padėtis pasitaisys. O štai čia ir prieiname naujos išvados.

Ne dėl tokios Lietuvos kovojome. Štai mano teiginys. Pritariu, linksiu galvele ir entuziastingai pritariu. Bet čia pat pridedu: ne dėl savispjaudoje, saviniekoje, Lietuvos niekinime, degančio kaimyno stogo vojeristinės stebėsenoje paskendusios Lietuvos buvo kovojama. Bet dėl kaltas ne Vytautas Landsbergis, ne konservai, ne nacionalistai- fašistai, o mes patys!Būtent mes, nes Lietuvos kūrime, gi 1918-1940 negrabiai, bet bent jau nuoširdžiai kurta buvo išniekinta ir ištremta, o mes jau buvome vartotojai, kurie norėjo, bet daryti nieko nesugebėjo.

[2010-08-26]

Niaurus paveldas

2010-08-22T15:39:00.004+03:00

Jei manote, kad netyčia prisiminiau, beatostogaudamas, seną savo polinkį įnirtingai ginti senus pastatus nuo naujųjų lietuviškų barbarų, tai smarkiai klystate. Netgi labai. Aš ne ginsiu ir saugosiu tradiciją/senovę, bet, priešingai, pakelsiu ranką prieš šventą kiekvienam XXI a. pradžios lietuviui individą- Algirdą Mykolą Brazauską.

Nesu bedievis, todėl mirusį žmogų keikti man nepriimtina. Nes miręs jau negali apsiginti, o negalintį apsiginti spardyti yra paprasčiausiai žema... Tačiau matant su kokiu įnirtimu prieš pusantro mėnesio miręs buvęs Prezidentas yra garbinamas, negaliu neišsakyti savo požiūrio į tą paveldą, kurį po savęs Lietuvai palieka buvęs LKP CK sekretorius. Neseniai pradėta visai rimtai, kas juokingiausia, svarstyti, kaip čia pagerbus atminimą. Siūlyta pavadinti Brazausko vardu Kauno HE, kad visa Tėvynė žemiau Kauno jaustų stipria ūkišką ranką, tiksliau vandenį, tosios rankos palytėtą. Vilniuje aktyviai pradėta dairytis vietos naujai stovylai ar kokios tai aikštės-nekrištės, kurią galima būtų paženklinti didžio lietuvio vardu bei pavarde... Ypatingai įdomus siūlymas- pavadinti Kaišiadorys... Brazausku. O gal kaip kitaip, bet vis vien Anapilin išėjusiojo garbei. Tiesa, savivaldybių vietinių funkcionierių uolumas jau nieko mūsuose neturėtų stebinti, pradedant Vilniaus (Wilno?) rajono savivaldybės drąsiu pasiryžimu savo valdžią nežinia kieno leidimu (juk kas balsavo už juos, turėtų teisėtai pasipiktinti, kaip čia taip legitimumas atiduotas tam, kuris pasakė, kad jo karalystė ne Žemės...), baigiant gatvelių vadinimu Zebedeno. Bet tai, vis dėlto, jau žingsnis tolyn. Lietuva dar nematė, kad miestas būtų pavadintas garbaus pono garbei, kaip tyčia- buvusio komunisto. Lietuva nematė, bet okupuota Lietuva žemėlapiuose regėjo ir Kapsuką ir Sniečkų. Kiekviename mieste ar save gerbiančiame miestelyje (nūnai yra kiek kitaip: garbės požymiai pakito) stovėjo rankos mostu pasižymintis Leninas Vladimiras Iljičius (dabar miestelio garbės ženklas- "Maxima"). Uolūs bandymai įamžinti garbius žmones kartais veda į visišką vertybių suniveliavimą ir absurdą. Prieš du dešimtmečius lyg ir sąmoningai atmetę primestus miestų vardus, dabar lietuviai iš egzaltuoto gedulo kvaitulio pasiryžę pavadinti nors ir šalį AMB garbei. Toks mankurtizmas jau net nejuokingas, bet varo į kosmiškai juodą neviltį. Belieka kiek luktelti, kol, neapsikentusi dangoraižių ir mulkių kaimynystės, nuslys Gedimino pilis, su savimi nusinešdama ir aukščiau minėto velionio funikulierių, gal ant kalno pastatykime kažką panašaus į garsųjį Volgogrado (beje, irgi kelis sykius pervadinto...) miesto simbolį- paminklą "Rodina matj", tik pavadinkime Brazausko vardu, kaipo Lietuvos tėvo... Kas belieka, kai pagarba mirusiesiems vyksta masine isterija.

Bet pakalbėkime ne tik apie pastaruosius įvykius, o ir apie visą Brazausko paveldą. Jo svarbaus vaidmens nuneigti paprasčiausiai būtų neįmanoma, bet reikia tiksliai tą vaidmenį įvertinti, nes kitaip mūsų laikų lietuviai liks atsakingi už istorijos darkymą ir gražinimą. Pirmasis Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas buvo simbolis mūsų tautos sąmoningo grįžimo prie "pradų" po 2 metus trukusio romano su "Sąjūdžiu". Kalbėjimas apie jo stebuklingą taikdarišką misiją, sutaikant Pakaunės maištininkus ir išvedant Rusijos kariuomenė prilygsta teigimui, kad Brazauskas atidavė Katedrą tikintiesiems savo asmenine iniciatyva ir toksai įsitikinimas gali atsirasti tik totalitarinio mąstymo sudarkytose smegenėlėse (pagal analogiją: "Carj batiuška"...). Taip pat abejotina ir asmeninė Brazausko iniciatyva Lietuvą kviečiant į ES ir NATO. Nejau komunistas išgyveno tautinę metamorfozę? O gal vis dėlto "Kol kabės šitas skuduras- nekalbėsiu"? Naivu manyti, kad atėjęs į valdžią buvęs LKP CK vadovas prašytųsi į Rusiją. Kaip parodė vėlesnė praktika, dabartiniam "Brazausko atminimo komitetui" ES atnešė daugiau naudos, nei SSRS. Kristina Brazauskienė gyvens Turniškėse, o miglotą "Draugystės" istoriją, atrodo, nutarta palikti istorijai. Kaip ir "Alytą"... Premjeravimas davė Lietuvai tikrai keleriopai daugiau žalos, negu naudos. Dvasinė krizė, sąlygota sovietmečio, sveiką protą prievartaujančio okupacijos, dar labiau gilėjo "Vsio zakonno" laikais...

Ūkis svarbiau už žmogų, Kazokiškių sąvartynas- už pasaulinio lygio Kernavės paveldą... Ydingo požiūrio į valstybė ir visuomenę tapsmas vyko būtent laikais, kai valdė velionis. Privatizacija, galėjusį sukurti tvirtus rinkos ekonomika alsuojančios šalies pagrindus, virto visa griaunančiu gaivalu... O dabar komentatoriai rašo, jog viską sugriovė "Lianzbergas", o štai Brazauskas statytinas į vieną gretą su Vytautu Didžiuoju ir Antanu Smetona, kaip "valstybės tėvą". Todėl ir garbinamas... Brazauskas buvo sėkmės žmogus, kuriam lietuviškoji opinija buvo kaip niekad palanki, jis niekada netapo "tautos priešu", kaip jo oponentas Vytautas Landsbergis. Jis atstovavo ir gudriai valdė tyliąją mankurtų daugumą, kuriai patinka viešai vartojamas žodis "banditai", buvusių LKP CK funkcionierių sapalionės apie LKP vaidmenį rezistencijoje ir pan. Tai dauguma, kuri neturi apibrėžtos pasaulėžiūros, bet tokie vadai ją puikiai pajungia savo reikmėms. Jai ir Katedra, ir Katalikų Bažnyčia, ir Dievas yra NIEKAS palyginus su jų stabu. Net visiškai užmirštama, jog tikrasis pirmasis Lietuvos prezidentas (būtent šie žodžiai viešojoje erdvėje vartoti po Algirdo M. Brazausko mirties) mirė 1944-aisias JAV ir iškilmingai su lafetu Antakalnio gatve laidojamas nebuvo. Tai niekis, palyginus su mūsų laikų dievais, kuriuos taip norisi sau kurti, kad numaldyti širdyje plytinčią dvasinę dykrą (juk homo sovieticus toliau savo siauro istorinio laiko nei moka, nei gali matyti).

Koks tasai paveldas? Privatizacija, prezidento ir bufetininkės "Draugystė", tautos gramzdinimas į tamsą, įstojimas į ES, NATO, neįvestas euras. Kas dar... Tas išniekintos tautinės savimonės galutinis žudymas, nes buvęs prezidentas atstovavo būtent konformizmą, kurio dėka ir iškilo. Nežinau, esu nemodernus bei visiškai nepraktiškas žmogus, gal todėl man miglotas "vardan tos Lietuvos" darbas ne ko kito, o okupantų partijos gretose nėra itin garbingas ir šlovingas. Man belieka tikėtis, kad istorija įvertins sąžiningiau negu liaudis dabar, labiau vedina jausmų, o ne šalto proto, vertina...

[2010-08-08 - 2010-08-22]

Šios vasaros įspūdžiai

2010-08-20T16:18:00.026+03:00

Kaip jau minėjau, grįžau iš jau antros kelionės po pajūrį. Tad, dabar galiu apibendrinti savo vasarojimo įspūdžius, kurie užfiksuoti nuotraukose, taip pat ir vaizdai, sužvejoti man bastantis po Vilniaus Senamiesčio erdves.

Paslėptas stebuklas (2010 m., Klaipėda)

Sprendimas (2010 m., Klaipėda)

19 (2010 m., Klaipėda)
Ramapano (2010 m., Klaipėda)

Indėnas (1 dalis) (2010 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

Indėnas (2 dalis) (2010 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)Vakaro ramybė (2010 m., Kretingalė, Klaipėdos rajonas)

Alpės (2010 m., Nida)

Šiaurės Sachara (2010 m., Nida)

Kokie dabar metai? (2010 m., Nida)

Susitaikymas (2010 m., Kretingalė, Klaipėdos rajonas)

Pasaulio kraštas (2010 m., Nida)

Prancūzų kryžius, arba Mirties slėnis (2010 m., Nida)

Straight Edge (2010 m., Klaipėda)

Žaliau nei žaluma... (2010 m., Nida)

Laikas leidžiasi praryjamas smėlio (2010 m., Nida)

Pamirštas memelenderių gyvenimas (2010 m., Klaipėda)

Svajotojas Adomas M. (2010 m., Vilnius)

Gamtos nugalėtas laikas... (2010 m., Vilnius)

Pirkite ledų (2010 m., Vilnius)

...o stogo čerpes šveisti vata! (2010 m., Klaipėda)

Karštaaa... (2010 m., Vilnius)

Užgožtos vertybės, arba Nugalėtas Dievas (2010 m., Vilnius)

Dvigalvis Rapolas (2010 m., Vilnius)

Bereikšmis gyvenimas Amžinybės akivaizdoje... (2010 m., Vilnius)

Tikra! (2010 m., Vilnius)

Krytis (2010 m., Vilnius)

Malūnas (2010 m., Vilnius)

Judėjimo menas (2010 m., Vilnius)

Kas greičiausias? (2010 m., Šiauliai)

Šviesa būna tamsios spalvos... (2010 m., Vilnius)

Geležies diena (II)

2010-08-19T19:57:00.011+03:00

Po kelionės atgal į Vilnių bei dar vienos kelionės į Klaipėdą, savo kolekciją papildžiau dar devyniomis galybėmis nuotraukų, kurias pristatau jums. Kad ir dešimta kartų tuo pačiu maršrutu- vis vien akis randa unikaliu vaizdu. Kita vertus, kiekviena akimirka Čia ir Dabar esti absoliučiai ypatinga...

Pritrauktas traukinys (2010 m., Klaipėda)

Der Ostbahn in Memel (2010 m., Klaipėda)

Pasiklydęs tarp namų (2010 m., Klaipėda)

Dantytos juostos (2010 m., Klaipėda)

Rosinantas, arba Vienišas karys (2010 m., Klaipėda)

Tavo laikas baigėsi! (2010 m., Klaipėda)

Užšaldyti gyvenimai (2010 m., Vilnius)

Horizontaliai vertikaliai (2010 m., Vilnius)

Žali požemių slibinai (2010 m., Radviliškis)
Pasirinkimai (2010 m., Klaipėda)

Paruoškite treningus! (2010 m., Šiauliai)

Šaipos debesys iš vagono (2010 m., Kretinga)

Verkiu jūros... (2010 m., Klaipėda)

Svetimas palikimas, arba Okupantai (2010 m., Klaipėda)

Padovanosiu tau apleistą tramvajaus vagoną Kvins aikštėje (2010 m., Radviliškis)

Nepažinus mums gyvenimas

2010-08-19T18:33:00.013+03:00

Neseniai grįžau iš jau antros šį atostogų sezoną kelionės po Klaipėdą ir jos apylinkes. O čia pateikiu vaizdus iš abiejų savo vasaros turų po gimtąsias vietas. Šįsyk nuotraukos- ne atsitiktinės, o, kaip viena gija, sujungtos viena bendra tema: kirai, liaudiškai dar ir žuvėdromis vadinami. Savo meilę šitiems sūraus jūros oro skrajūnams esu deklaravęs jau anksčiau. Tad, galima šias nuotraukas laikyti ano esė iliustracijomis. Arba knygos "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra" iliustracijomis...

Kai žinai, ką darai, visuomet pavyksta.

Richard'as Bach'as, "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra"

Tu mane matai (2010 m., Klaipėda)

Sustingęs laike (2010 m., Klaipėda)

Veidrodis (2010 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

I'm just a kid..., arba Paauglys (2010 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

Leave me alone! (2010 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

Statinė (2010 m., Klaipėda)

Dėl ko gyventi? (2010 m., Klaipėda)

4 vėjai (2010 m., Klaipėda)

Nebijok (2010 m., Klaipėda)

Oro mūšis, arba Mad World (2010 m., Klaipėda)

Vemianti Lietuva

2010-07-25T18:13:00.002+03:00

Ką gi... Valdžia pas mumis bloga, tatai visiem žinoma. Blogas Kubilius, blogas Landsbergis, blogi visi, išskyrus... Patys žinote, ką. Mes esame savižudžių, prievartautojų, prievartaujamųjų, pedofilų ir pedofilijos aukų šalis. Dėl to kalti... Visi.

Įsijungiu teliką, ką gi matau: Ūsas, Ūsas, Ūsas. Kedys, Kedys, Kedys, Drąsius, Drąsius, Drąsius. Vyriokas su treningiukais ir juodais plaukais kubine galva meldžiasi... Visi turi savo nuomone šiuo klausimu, vieni tame ieško lūžio, kiti- revoliucijos šaknų, o dar kiti- pasaulinį sąmokslą prieš... Štai tyliai prapliaupė, kaip lietus, "mažumų" paradas. Purslų būta. Bet viskas nurimo. Visi sėdi ir nieko nedaro, tik bamba. Žiniasklaida laiko apatišką amebos kūną prijungtą prie aparatų, palaikančių sąlyginę gyvybę, egzistenciją. O ameba atsidėkoja savo gelbėtojams piktais komentarais internete, kur keikiamas Kubilas. Atrodo, niekas nesugriuvo. Juk kai aš išėjau ryte iš namų 2008 metų birželį, pliaupiant lietui, sušlapau. Ir vakar, išėjęs laukan per lietų, sušlapau. Gi niekas nepasikeitė kardinaliai. Bet kažkodėl mums kelia pasitenkinimą žinojimas (tariamas ar tikras- koksai skirtumas, po galais?), kad pas mus viskas blogai. Kad ir kaip pasibaigia vienas ar kitas epinis skandalas, niekas nelieka patenkintas normaliąja šio žodžio prasme. Bet gal visur taip...

"Prie ruso buvo geriau"- dabar už šią frazę baus pagal BK str. Ar tai gerai? Ne. Atsiras politiniai kaliniai konservų nustekentoje Lietuvėlėje, senukai, vos bepaeiną, bet guviai pasistumdą troleibusuose, su medaliukais su Lenino galva. Jau matau ruso ar "lietuvio" veidą už grotų teismo salėje, kai pedofilas teisėja(s) (koks gi gali dar būti, ar ne?) jam dėsto, jog jisai jau esąs pripažįstamas kaltas dėl to, kad pasakė, jog "A nibuvo jokios okupacijos", jo veidas švies, kaip Salomėjos Nėries liaunus pečius prispaudanti "Stalino saulė" ir jis kovotoju bus, kaip sovietinis partizanas iš broliškos Latvijos Kononovas. Taip, toks čia ir efektas. Kaip man jo bus gaila... Juk Lietuvoje, apimtoje konservatorių teroro, padoriam tarybiniam graždaninui taip sunku. Geriau sumažinkime pensijas vienu centu ir sumeskime tam vargetai politiniam kalinukui ant kelionės. Tepakeliauja jisai protėvių pramintais takais, nuo artimiausios geležinkelio stoties "Ž" klase, kitaip dar gyvuliniu vagonu vadinama. Jei kelionė pavyks, t.y. "laisvos" Lietuvos politkalinys "dagyvens" iki išsvajotosios Tarybų šalies ainės, paprašyti jo pakartoti teiginį, dėl kurio ir visas procesas. Jei pakartos arba šiaip, nepagydomais atvejais, Lukiškių aikštėj esąs toks gražus baltas namas. O jo rūsiai žali. Ten galima išbandyti vakarietiškąja sado-mazo terapiją. Kiekvienam, skaisčiom akutėm burblenančiam, kad esą jokios čia okupacijos nebuvo, įėjimas nemokamas.

Viskas čion blogai. Taigi, visi iš Lietuvos emigruoja, o likusieji teigia, jog 1941-1953 m. genocidas tėra lašas jūroje, palyginti su nūdienos konservatorių valdomos Lietuvos genocidu. Taip, pradedam: mamų genocidas- tepagimdo jos atgal!, pensininkų genocidas- prie ruso buvo geriau!, menininkų genocidas- nesirašo, scenos remontas, deja baigės, o vamzdžiam dar tiek Neries!, o kur dar krepšininkų genocidas- nou pėi, nou plėi aš jum sakau! Visi varo lauk iš tos Lietuvos. Taigi, genocidas, grynas genocidas. Kažkaip neteko matyti, kaip dūsauja ramiai besiruošdami tolimai kelionei lėktuvu iki Sibiro 1941 metų lietuviai. Ir neteko girdėti, kad tie emigrantai pjaustytų lietuves ant jūros kranto, kaip nūnai daro šiurpindami Škotiją. Visi geriausi dabar išvažiuoja, be jų Lietuvai niekaip. Tikra tiesa. Juk vien į Norvegiją kiek proto nutekėjo, juk vien valgomu aliejum išsitrynimas ir pralindimas pro grotas... Kiek proto Lietuva neteko. Nesu turtingas, garbės žodis. Net savo kambario neturiu. Tikrai. Bet, atsiprašau visų tikrų lietuvių, bado ir kanibalizmo lauke nemačiau nė karto. Gal čia, Pilaitėje, nepamatysi Lietuvos? Gal. Bet štai panoramos, akropoliai, ozai pilnut pilnutėliai ir vis perka ir neša, ir vėl grįžta ir iš naujo perka. O kurgi dar dėtis badaujančiam lietuviai, tupinčiam gailiai po Kubiliaus šluota? Visur gerai, kur nėr lietuvio.

Vakar Vilniuje atsidaręs institutas mus lygiuos... Vyrai gimdys vaikus, o štai moterys skusis nuolat vis besikalančius barzdaplaukius. Visos šešios lytys, pagal kažkokį, o gal kažkokią mokslo "tai" (nu nei vyras, nei moteris...) tampa lygios. Ura, tovarišči... Kažkodėl niekada žmogui neduota ramiai gyventi- visi jam knisa ir priknisa protą be atilsio. Reikia būti šiuolaikiškam, kas be ko. Kitaip badys pirštais visas doras, atsiprašau, tolerantiškas, pasaulis. Štai kur buvę, kur nebuvę, mieli švedai šelps Lietuvos gėjus (angl. linksmuolius) ir lesbietes (Graikijos Lesbo salos gyventojas). Puiki investicija. Geriau negu kokios tenais vėjo jėgainės, kad jas kur kurmiai, kuriuos jos "baido", kada tiems kurmių sklypų savininkui užmoka. Iš viso, svarbiausia veikt ne per prievartą, smurtą, sankcijas ar draudimus, ne, juk reikia veikti iš vidaus, protą veikti. Žmogus turi būti pančiojamas ir manyti, jog tai ne antrankiai, o papuošalai. O dar tolimesnėje, tobulesnėje visuomenėje jis šauks: "Šalin tas plikas rankas, duok antrankius!"

Žmonės mulkinami mulkinasi. Juk nėra jokio atsparumo informacijai, kuri teka į kiekvieno lietuvio smegenys nevaržomai.Pasakys per televizorių- tą vienintelį teisingą, niekados nemeluojantį, neišduodantį šeimos narį-, kad reikia šokti pro langą ir tada bus gerai. Ir šoks, visi, metę čipsus ir alų, siemkas ir kavą/arbatą, pro balkonus, pro medinius, pro plastikinius, pro balkonus. Bet tai būtų per paprasta, tad mūsų taurioji sąžiningoji žiniasklaida tik laiko mūsų liaudį su galva kilpoje, bet neleidžia jai nukristi... Nes rinka, reitingai, auditoriją, kas gi mūsų tautinių serialų auditoriją sudarys?

Visi sako, bent dauguma tai jau tikrai, kad gerai, kad nebuvo 1940 metais karo. O gal ir ne geriau... Sako: lietuvių neliktų. Ir kas? Sako: kaip kas, viskas, chana. Gi sakyta, kad Lietuva ir bus, tačiau jau be lietuvių, tai sakyta jau žymiai vėliau. Gal geriau kristi garbingoje kovoje? O ne lėtai mirti, pūnant iš vidaus? Praeities jau nebepakeisi. Bet nuo to, kaip į ją žiūrim, priklauso tai, kas bus rytoj, nes niekada dar nesame pasimokę iš praeities. Bet mes mokomės iš vieno laikraščio penktojo puslapio... Nuoširdžiai atsiprašau lietuvių tautos už savo atvirą sadizmą jos atžvilgiu, bet juk tai ir autosadizmas, tad nematau jokios prasmės atsiprašinėti, gi pats lietuvis, pats kaltas. Visada reikia būti kritiškam tam, ką myli. Tebūna tai mūsų visų misija.

[2010-06-22 - 2010-07-21]

Blogas, labai blogas Valinskas

2010-07-21T18:20:00.008+03:00

Ką gi, regis, dar vienas politinis projektas palieka sceną. Buvo-pražūvo Naujoji Sąjunga, Darbiečiai, Tapšnojantis... Dabar- nauja auka ant politinio aukuro... Tautos Prisikėlimo Partija ir Arūnas Valinskas.

Galima ginčytis, ar TPP vadas turi ryšių su Daktarais ar ne, bet dėl vieno pasiginčyti veik neįmanoma: jo era baigėsi. Buvo ji stebėtinai trumpa, it drugelio gyvastis. Užteko mėnesio, jog dar vienas runkelių dievas pradėtų slysti nuo politinio Olimpo.

Toliau- dar blogiau. Ima skilti partija. Partija, kuri vienintelė aiškiai nurodė tikslą- valdžią bet kokia kaina. Matyt, aną rudenį rinkėjus pakerėjo atvirumas. Taip, neturime ideologijos. Taip, neturime idėjų. Pagaliau, Taip, neturime programos... Visa tai buvo paprasta ir suprantama kiekvienam. O ar tūlam buduliui reikia kokių tai mandrų žodelių? Ar tūlam runkeliui reikia ideologijų, programų, idėjų? "Ai, kangres, niemcy kakije ta, galava puchnet... Čevo ž tut ta dumatj- vziatj vsio i podelitj!"

Tad TPP pirmi padarė tai, ko niekas iki jų nė nedrįsdavo. O liaudis... Liaudis liko sužavėta. Bet kai akimirkos meilė pradingo, prasidėjo vidinės rietenos. Partija suskilo, tai galutinai ir nesusikūrusi... Ąžuolo epocha jau pačioj pradžioje buvo akivaizdžiai baigtinė... Nes Valinskas padarė klaidų: prileido prie lovio tuos, kurie laikė užantyje akmenį. Tas akmuo buvo panaudotas prie Baukutę.

Tai nesuveikė- "tikroji TPP", nelyginant tai kokia Tikroji IRA, vis tiek liko ant ledo. Tada buvo ištrauktas koziris- Daktarai. Galimas daiktas, nežinau, Valinskas galėjo turėti ryšių. Bet, kita vertus, labai jau banalu visa tai... Kažkaip nesitiki, kad tai tiesa, turint dargi omeny, kad Valinskas per tuos kelis mėnesius nieko apčiuopiamo neva draugų labui nepadaręs. Ypač, kai pradėjo braškėti kėdė po Sausio 16-osios budulių baliaus... Juk nujautė, kad nebeilgai liko. Bet vistiek nieko naudingo Daktarams jis nepadarė.

Koziris yra koziris, čia nepasiginčysi... Valinskas yra pasmerktas, visai nesvarbu, pagrįstai ar nepagrįstai... Tiesiog pasmerktas. Prezidentė nelabai ką gali pakeisti, net norėdama: būdama populiarumo viršūnėj, ji rizikuoja susitepti. Jeigu nepasmerks. Blogas, labai blogas Valinskas...

Protingiausia Valinskui būtų trauktis. Nors, ką gali žinoti, gal verta palaukti ir rudens. Galimas daiktas, kad Valinskas- iš anksto numatytas atpirkimo ožys, suderintas tarp valdančiųjų ir Dalios Grybauskaitės, tam, kad apraminti visuomenę išmetus vieną iš trijų valstybės žmonių... Arba netgi paprasčiau viskas: Aleksandro Sacharuko TPP ima valdžią TPP. Arba bent stengiasi išlaikyti partijos laivą virš vandens. Nes, galimas daiktas, Valinskas kristų vistiek. Bet su partija kartu.

Betgi dabar Aleksandras Sacharukas dar galįs išlaviruoti, susijungti su, tarkime, NS. Ir politiniu lavonu nepatapti. Tam nutarta paaukoti partijos veidą, galvą ir Seimo vadovą... Bet ši partija per daug panaši į anksčiau buvusius projektus savo struktūra.

Tokios politinės partijos beveik nebeatsigauna be vado. Taigi, tas ir greičiausia, jog "Prisikėleliai" tiesiog nueina nuo scenos. Amžiams...

[2009-08-21]

Spontaniškumo menas

2010-07-15T19:39:00.012+03:00

Paviešėjau Klaipėdoj- ir gana. Į galvą, einant mieste, atėjo mintis: "Fotografija- spontaniškumo menas". Nes tik Čia ir Dabar, kur aš einu gatve, plaukiu keltu, klajoju miškais, riedu dviračiu, važiuoju traukiniu, vėstu jūroj, galima užfiksuoti kažką Tokio. Tad, pristatau jums savo kelionių vaisius.

Bažnyčios bokštas absurdo Klaipėdoje (2010 m., Klaipėda)

Spiderman'as (2010 m., Klaipėda)

Įkalintas grožis (2010 m., Klaipėda)

Sena ir Nauja (2010 m., Klaipėda)

Ramybė (2010 m., Kretingalė, Klaipėdos rajonas)

Laisvė prieš kontrolė, arba Tauta prie Didįjį Brolį, kuris stebi jus (2010 m., Klaipėda)

Juokingas archajiškumas (2010 m., Klaipėda)

Mokinys (2010 m., Klaipėda)

Homo sovieticus (2010 m., Klaipėda)

Čia ir Dabar (2010 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

Sąlygiškumai mūsų gyvenime (2010 m., Klaipėda)

Pamestas Memelis (2010 m., Klaipėda)

Puota (2010 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

Rojus (2010 m., Smiltynė, Klaipėdos miesto savivaldybė)

Kelto ausys (2010 m., Klaipėda)

Dievo žvilgsnis į nuodėmingus vasarotojus (2010 m., Klaipėda)

Maištas Vilniaus transporte

2010-07-15T17:48:00.007+03:00

Nebus šito- negaliu patikėt, negaliu, nors tu ką. Ką aš girdžiu: "Nuo Liepos 15 dienos keleiviai bus įlaipinami vien tik pro priekines duris". Nuo ko bėgau, tai ir gavau: Klaipėdoje ši vakarietiška tvarka galioja jau metus. Tikėjau, kad Vilniuje jos neišvysiu, mano tikėjimą itin sustiprino potyriai važiuojant rytais- popietėmis iš Pilaitės ir į ją. Galvojau, nejaugi atsiras proto bokštų, kurie ryšis kelti absurdiškas sąlygas lipti tik pro priekį, jei ne kiekvieną dieną gali įlipti ir pro duris apskritai į taip dažnai, kad net kaip traukinys su vagonais, važinėjančius mūsų miesto transporto priemones.

Kur jau tau- bus. Žinoma bus. Ypač juokinga, kai kalbame apie vakarietiškumą, lipant pro priekines, tarkime, dualistinio troleibuso 16 duris, to paties, kur "ant žiedo" atsistojus, galvoje nepaliaujamai kirba mintis, ar moki atlikt špagatą, nes gali juk tekti, nes gali juk du troleibuso korpusai susipykti ir išsiskirti amžiams. Gi saitai labai jau nepatikimi. Arba unikali galimybė, apie kurią svajoja kiekvienas paryžietis, romantikas: sniegas krenta ant garbanų net važiuojant autobusu, o naktį, tik pagalvokite, naktį juk... žvaigždės matos. Dėl to verta lipti pro priekines duris. Vakariečiams lengviau: juk mes- krepšinio šalis... Kur kitur tiek aukštų pamatysi? O autobuse- vienas smagumas. Gali užtektinai prisižiūrėti į savo kojas, galėsi tikrai sužinoti, kokių batų nori, nes kitaip jau nebus- į lubas pažiūrėt trukdo... Galva. Tenka, kaip įeinant į Betliejaus bažnyčią, galvą nulenkti. Nusilenkti Vilniaus viešojo transporto didybei.

Mes norime būti vakariečiais. Tai gal ir gerai, rytiečiais jau tikrai netapsime. Nors ir seniausi indoeuropiečiai, tiesa, jau retai beišgirsi tą seniausią kalbą troleibuse ar autobuse. Ypač retais atvejais gali ją išgauti iš vairuotojų lūpų. Ypač retai. Sako, lietuvių tauta- nepaprastai patikli. Tikrai, kad taip, gi kur, jeigu ne Lietuvoj, tiek daug turtingų badmiriaujančių pensininkių atiduoda sukčiams, prisistatantiems sūnumis, kelias dešimtis tūkstančių litų ar net valiutos. Taigi, ką daryk mums- su viskuo susitaikome. Ką tie partizanai, ką? Juk geriau, patogiau buvo prisitaikyti. Prisitaikysime ir prie mažumų eitinių ir prie naujų reikalavimų teisingam piliečiui, kaip mąstyt, ko nediskriminuoti, ką diskriminuoti, ką galima niekinti, o ko negalima, kam priešintis, o kam- ne. Sako: lipk pro priekines duris; rodyk bilietėlį ar net nuolatinį bilietą. Ir darysim, smerksim tuos, kas nedaro. Jeigu turiu geltonai mėlyną bilietą, kodėl reikia rodyti vežikui, metusiam piktą žvilgsnį į dar vieną nelemtą keleivį (o kad nebūtų jų visai- turbūt taip?)? Nerodysiu ir tiek!

Gal parodysiu ir teisingu piliečiu- Vilniaus miesto viešojo transporto keleiviu- patapsiu, kai mano galiojančius visoje Lietuvos teritorijoje galiojančiais pinigais užmokėtą elektroninį bilietą pripažins ir gimtosios Klaipėdos bei kitų miestų transporto vadeliotojai. Kažin, ar taip kada bus... Veikiau vakarėsime visais įmanomais būdais, tik ne tais, kurie neprieštarauja logikai. O kol kas- tegu mane išlaipina. Pėsčiomis eiti sveika ir natūralu.

Žuvėdra (kiras)

2010-07-08T15:33:00.006+03:00

Toks pajūriui, o vasarą- ir daugeliui Lietuvos vietų įprastas paukštis, kaip žuvėdra: visi yra matę žuvėdrų, tuo esu šventai įsitikinęs, bet negudrūs piliečiai neskiria, kas yra kas. Tas, kurį vadiname žuvėdra, dažniausiai yra kiras- kartais su ruda kauke ant galvos (iš tolo rodosi juoda), kartais- be; kartais (tie, aukščiau minėtieji)- maži, kartais- gana dideli, o hiperbolizuoti linkusiai akiai- kartais net didžiuliai. Žuvėdra- visai kas kita, toks upinis paukštis, plonas ir aštriai kertantis į vandenį, vos pamatęs blizgią žuvytę... Bet ne apie ją kalba, o apie kirus.

Kiras- gražus, bent jau mano keistam protui, paukštis. Jis išdidus (ypač tie didesnieji; sidabriniai, silkiniai...), laisvas, taurus, garbingas, - baltas-, švarus, spindintis danguje, ypač prieš audrą: baltas kiras juodame danguje, vien tik jis, jisai paskutinis mato bepasislepiančią saulę. Kirai mėgsta garsiai kalbėtis, ypač rudagalviai, visai kaip žmonės. Ypač garsiai jie aiškinasi santykius; dėl žuvies, patelės, vietos, dangaus. Bet kam nepasitaiko...

Kirai skraido vienui vieni ir visi kartu. Nesuprasi, ar tai ištremti, nepaklusnūs, nepanašūs į daugumą, maištingieji, ar tiesiog, kaip žmonės, visi kartais nori pabūti vieni, net patys didžiausi bendravimo mėgėjai; o gal abu atvejai būdingi. Žuvį valgo, duoną valgo, bukų turistautojų savo pačių pramogai svaidomą iš keltų, kartais- šiukšlyne. Visai kaip mes, žmonės- kas kaip nori, ar gali. Mano manymu kirų būna visokių: principingų ir nelabai. Principingieji ypač švarūs ir balti, tik sparnai pilki, kad nekaitintų pro ozono skyles saulė į baltą, ir jie valgo tik ekologišką žuvį, visiškai ignoruodami šiukšlyno smarvės įtaigiai brukamas pagundas, kaip ir tūlą afrikietį toli pranokusius savo "natūralia" spalva turistų pašaipiai barstomus trupinius. Juk kai kas negeria, nevalgo to, kas šiaip jau ir nėra valgoma, nerūko, nešniokščia kokso ir nesibado adatomis... Kiti gi mielai tam neatsispiria, kaltindami pasaulį, vaikystę, valdžią, save, jog negali sustoti, nors čia pat priduria, kad visada, aš tai jau tikrai visada galiu sustoti, kada tik panorėsiu, kada tik... o iš tiesų jau nieko negali. Taip ir kiti kirai neišrankūs maiste ir gyvenime. Kai skraidymas tampa rutina, ko jis tada vertas? Bet ne visi tokie, tikrai kad jau ne visi.

Vaikystėje girdėjau tokį man itin baugų prietarą: jei į stiklą pasibeldžia mažas paukštelis, jei jis mirtinai sudūžta į tą netikrą gelmę, už kurios slepiasi tavo gyvenimas, tavo svajonės, tavo viltis, tavo artimieji, tai reiškia, kad jau netrukus pasibels bėda. Mirs artimas žmogus, susirgsi, mirsi pats ar atsitiks dar kas nors tikrai baisaus ir klaikaus. Mano šeimoje tai pasitvirtindavo, tad su baime akyse žiūrėjau į šalia langų dangumi šokinėjančius paukštelius; sako- kažkoks vienas paukštelis vien pasirodydamas, pranašauja blogą lemtį... Tad susigalvojau sau atsvarą- kirą. Kiras man visada reiškia gerą pranašaujantį simbolį. Baltas, ne toks mažas, ne toksai kvailas, kad muštis negyvas į stiklus, bet kartu toks grakštus, savo jėgą slepiantis paprastose, neišvaizdžiose sparnuose, raudonose kojelėse. Skraidantis atšiauriomis sąlygomis, nebijantis jūros, pakrantės katinų ar žmogaus.

Vilniuje žiemą pasiilgau tų paukščių, jų rytinio šauksmo. Šauksmas tyruose. Vienas baltas kiras skrenda iš niekur į niekur ir šaukiasi... ko? Savo brolių? Naujų kelionių tikslų? Gyvenimo, kuris yra sunkus ir trumpokas? Dievo? O gal šaukia pasauliui, žmonėms, paniurusiems savo kasdienybės beprasmybėje, kurioj mato arba įsikalbą sau maną, didžiulę ir nenuginčijamą prasmę, karjerą, diplomą, darbą, pinigus; kaip pas kitus; daug, daug pinigų, ilgas ir tylus gyvenimas teršiant ir nuodijant save ir gamtą, o paskui šaukiant apie nežinia iš kur sėlinančią ligų virtinę, beviltiškas kapanojimasis į slystantį gyvybės siūlą, pagaliau praregint, kad viso to, dėl ko koveisi ir daug ką šlovingoj kovoj nukovei, jog visa tai tėra tušti blizgučiai, kuriuos tariesi dar palikti brangiam žmogui, kuris turbūt nesupranta viso to, ką tu vertini, šaukia jiems apie šito raudonai juodai baltai melsvai gelsvai oranžinio ryto grožį, kuris nyksta akyse, jo neliks jau tuoj tuoj, reikia dar jį pamatyti. Baltas, niekieno nesuvaržytas, nesupančiotas, neprijaukintas (t.y.- nepavergtas), laisvas paukštis iš viršaus mato ne vien grožį, tačiau ir visą mūsų "magišką" kasdienybę, kuri iš viršaus kaži ar nėra gražesnė už mums tokią nuobodžią jūros melsvai juodai tuščiai pilną begalybę.

Bet tie paukščiai atskrido, atnešdami Neriai gyvybės, šauksmo, kalbėjimo, šnabždėjimo virš stipraus vandens. Jie visi panašūs, o neįgudusiai akiai net vienodi, beveidžiai. O kas ten žino, ar naivi kiro akis mus kiekvieną ir vis kitokį skiria? Gal ir mes visi vienodi, juk net kaip dažnai girdime kalbant: "Visi jie ten vagys!", "Visi patriotai yra naciai!", "Visi lietuviai netolerantiški!", "Visi kunigai- pedofilai!" ir t.t. ir pan. ... Turbūt, kad visi... Kiekvienas kiras turi savo unikalų ir tik jam duotą balsą, veidą, charakterį, sielą. Aišku, svarbiausia- žmogus. Visi taip sako, bet niekas iš sakančiųjų nemato žmogaus kitaip, kaip to ėdšikio, ar runkelio. O gal ir gerai, kad visi tie kirai atrodo mums vienodi... Niekas iš jų nėra išskirtinis ir dangus yra visų jų. Galbūt niekam tie kirai ir nepatinka- gulbės, lakštingalos, ereliai, sakalai, strazdai patinka. Dar gandrai... O kiras, kas tas kiras, ta žuvėdra, kur tik rėkia be jokios prasmės, be jokio tikslo, lydi laivus ir draskosi šiukšlyne? Bet kartais ne visi dalykai yra tokie, kokie atrodo.

Gydymo istorija

2010-07-08T15:31:00.001+03:00

Vieną kartą susirgo toks pilietis L.R. O juk visą pasaulį šiuo metu apėmusi kiauliagripio epidemija, pandemija ar, kas ten supaisys. Tai ir mūsų paminėtąjį pilietį palietė tas neišvengiama kiauliagripio liga. Kas daryti?

Tas pilietis, L.R., pats- ne šventasis. Dar kai tik ne tūlų žmogelių kūno kaitrą, bet vaistininkų kišenių turinys augo, pilietis L.R. ėjo pas savo gydytoją, baigusį kažką sovietmečiu, bet žmonės šneka, kad ne ką tebaigęs, nes iš medicinos mokyklos išvarytas, kad nesimokė, vien tėvų dėka "mokėsi", bet tėvų įtakai nepajėgiant jau atsverti paties minimo asmens abejingumo medicinos studijoms, išvarytas. Vis dėlto, Lietuvai atgavus pagaliau laisvę, jis tapo gydytoju, per visus tuos laikus gavo kaži kokį tai diplomą. Taigi, L.R. pajutus pirmuosius kiauliagripio simptomus, ar tai panikos pagąsdintas, kreipėsi pas savo daktarą, o tasai, ilgai nemąstydamas, pareiškė, kad nėr čia ko niekais užsiiminėti- esi sveikas, tai ir pėdink toliau! L.R. patikėjo, vilėsi, kad nėra jokios ligos, jokių simptomų nesą, nors šaltkrėtis ir glitus jausmas jo gerklėje nedavė jokio atsipalaidavimo, kur dar tie klajojantys skausmai- tai šen duria, tai kitur gelia. Jei geras koks draugas galėtų piliečiui L.R. patarti, jog anas pagulėtų, pasicitrinintų, paerzintų gomūrį kvapiosiom žolelėm, pilietis L.R. būtų ir šiandien toks pat guvus, kaip gimęs.

Beje, L.R. gimęs 1990-aisiais, kovo pradžioje. Jam jau 19 metų, turėtų būti jaunas, guvus vaikinas. Bet, deja, būdamas paauglys, dvylikametis, L.R. pradėjo daugiau valgyt, ilgiau miegoti, nebenorėjo nei mokytis jis, ir sportuoti nenorėjo, apsileido pilietis L.R.

Kai mūsų L.R. galutinai susirgo- jam pradžių pradžioje pakilo 37 temperatūra (piliečiui L.R. labai šalta, krečia drebulys, gerklė pripildyta gleivių, glitu ir skaudu, 38 tada (piliečiui L.R. karšta, kaip vasara, bet nuo to stebėtinai nelengva, velniškai skauda jam galvą, gerklė vis ta pati, skaudanti), 39 (piliečiui L.R. padėtis A susimaišo su B: karštai šalta, dreba jis kaip lapas vėjuotą lapkritį, galva ūžia lyg bitininko avilys su medaus perprodukcijos krize...). Išsigandęs, kad pareina gal ir Išganymo diena, jis nesavas brovėsi pas gydytoją K., bet tas, gailiai suinkštė: "Ką čia tu sau įkalbėjai- vis tau negerai!" Pilietis net atšalo. "Kaip tai nėra, man, a, a, buvo."

"Nėra jokio kiaulių gripo!" Gerai, mano pilietis, jis teisus, kad mokytas, o juk ne aš, ką aš. Nuėjo namo. Sunkiai, troleibuse vaizdai liejosi. Liejosi pikti žvilgsniai. Liejosi pyktis veide. Jau jis guli namuose, lyg niekur nieko. Ūžia. Drebulys krečia. Nė nurysi.

Įkišo pažastin termometrą. Eikite jūs 40! Viskas, galas, mirtis laukia jau galvugaly, ką man daryti, mąsto L.R. Nuėjo vėl į polikliniką pas savo daktarą.

Šįsyk tik su tikslu jam atsimesti nuo jo. Pilietis L.R. persirašė pas kitą, gydytoją Q. Tasai gydytojas Q buvo garsus tuo, kad niekas jo nemėgo, nors jis buvo geriausių gydytojų gretose, kur kitą tokį rasi. Tad, tam tikslui nuvažiavo į Antakalnį, kur veikė tasai gydytojas Q. Ne vien nuo ligos jis drebėjo, bet ir nuo baimės, kad mirtinos ligos atomazga jau netoli. Juk sakė jam toks gydytojas, mokytas, tvarkingas, ne šiaip kokis tai prašalaitis, kad pas pilietį ničnieko nėra, kad sveikas, kaip ridikas jisai. Gal jam įsimėtė kokia nors nervų liga, dėl kurios jis taip baisingai kenčia. Nieko iš gyvenimo nebesitiki. Suka troleibusas, sukasi ir L.R. galva, lyg krepšinio kamuolys rieda žeme po nevykusio metimo į lanką. Mūsų tasai herojus jau ruošėsi verksmingam ir ilgai nuoširdžiam baigtiniam atsisveikinimui su Pasauliu.

Jis jau vietoje. Įžengia į minkštų spalvų patalpą. Ūžia gaudžia jam galvoje. Jį nukreipia pas gydytoją Q. Net nereikia laukti. Kaip smagu! Nors vienas džiaugsmas mirtinam ligoniui L.R.

"Jums reikėtų pabadauti"- netvirtai, bet kartu labai įtaigiai prakalbėjo į išgąstingom akim pacientą. "Jūs įsitikinęs, daktare?"- baugiai pratarė L.R. "Badavimas- seniausias ir patikimiausias vaistas nuo visų ligų"- tvirtėjančiu balsu sako Q. "Gerkite daug skysčių, daug gulėkite ir nemąstykite apie visokias baisybes"- padrąsinančių žodelių negailėjo Q. "Tik nepersistenkite, ateikite po trijų dienų, kitaip bus blogiau"- surimtėjęs tarė gydytojas.

Pilietis L.R. prarijo šiuo žodžius ir, kiek pagerėjusia nuotaika nutroliavo namolio. Atsigulė savo kuklioje lovoje ir pasiryžo arba mirti, arba pasveikti. Ėmė ir užmigo.

Po dviejų dienų L.R. baugiai žiūrėjo į kadaise apie jo greitą atėjimą signalizuojantį pilvą: vos laikėsi kelnės ir glaudės. Visas drebėdamas ir nebevaldydamas pakilusių baisybių galvoje, trainiojosi iš kampo į kampą L.R., nerasdamas sau vietos. Nei valgyti(gi negalima), nei gerti jis nenorėjo, bijojo ir temperatūrą matuoti, nes taip bijojo artėjančio galo. Net nepamatė, kad gerklė jau nurimo, nosis nebevarva, nebekankina kosulys... Jam vis regėjosi, kad jis sulysęs, išsekęs, netekęs jėgų, mirtinai sergantis. "Plaučiai švarūs"- po rentgeno tarė jam kažkoks ten Šepeta.

Nors tik po dienos jam reikėjo pas daktarą Q, pilietis L.R. neiškentė nenubėgęs tuoj pat. "Gydytojau, man krenta svoris, galva svaigsta, aš, aš va spaudoje radau tokį atvejį..."- jau vėl pradėjo L.R., kai gydytojas su nekantria užjaučiančia pašaipa pasakė: "Gerbiamasis, mažiau skaitykite spaudą, ten tokių nesąmonių prirašo, kad bet kas į karstą gult jau turėtų būti pasiruošęs". "Jūs jau žymiai sveikesnis negu anuomet, gi jums viskas gerai, galite jau valgyti, bet tik nuo vaisių, daržovių pradėkite, nes kitaip nieko gero nebus"- dėmesingai kalba Q pacientui.

Na, tiek to, nieko jam nebesakysiu- manė sau L.R., man nebe daug liko, aš tatai tvirtai žinau. Čia, Lietuvoje, tikėk tais daktarais, nugydys kaipmat. Reikia į užsienį iš paskutiniųjų varyti, sumesti viską, ką beturiu ir važiuoti. Gal ką jie ten man padės, bet čia jau niekas nepadės. L.R. buvo lyg ir sveikesnis, tik nenorėjo to matyti, nenorėjo išeiti iš badavimo tvarkingai.

Parvykęs namo, jis pasijuto išsekęs ir pavargęs, puolė prie šaldytuvo ir valgė viską, ką rado, net nelabai besirūpindamas gaminimu. Už lango skystėjo sausis...

Piliečiui L.R. taip suėmė vidurius, kad nors dvėsk. Suko, draskė, pjaustė, degino, nerado ką ir mąstyti L.R. Galva jam apsunko, patamsėjo. Atsigavo jis tik po dienos kitos. Visiškai švarus, nė krislelio viduj nelikę. Dar labiau sulysęs ir nuvargęs.

Kai tik jau buvo pastovįs pilietis, išsyk nubėgo pas gydytoją Q. "Ką jūs man padarėte?!"- sušuko ir sykiu atsiduso L.R. "Viskas tvarkoje, dugnas jau pasiektas"- apsidžiaugė Q. Paciento nerišliame pasakojime jis įžvelgė teigiamų poslinkių. Bet pacientas manė kiek kitaip. Jisai širdo ant gydytojo, ko tas neranda kokios naujos ligos, dėl kurios blogai jaučiasi. "Kas man yra?"- jau neviltingai, padusęs ir atsileidęs tarė L.R. "Nusiraminkite, dabar sveikai maitinkitės, laikykitės dienotvarkės, nežiūrėkite televizoriaus ir neskaitykite spaudoje ir internete visokių nesąmonių apie mirtinas ligas"- su šypsena tarė Q, padėjęs stambią ranką ant stalo, kur gulėjo praskleista žalia L.R. kortelė.

Bet, drebėdamas ir giliai pasinėręs į savo tamsias mintis, L.R. važiavo namo, neišsklaidytos abejonės jam sunkino širdį. Nors jokio realaus pagrindo įžvelgti blogėjimą nebuvo, jis vis vien sykiu norėjo, kartu ir baidėsi visų pasaulio ligų, kurių simptomai, vardai ir baisios pasekmės ir sunkiai suvokiamos komplikacijos maišėsi jo galvoje, nepalikdamos jokių vilčių, kad jis gyvens ir atsigaus.

Jam laikas sustojo. Nors jam buvo, tiesą sakant, gana gerai, jis vis dar bergždžiai (kartais ir vaisingai) ieškojo simptomų įvairiausių ligų. "Blogai, blogai, galas, galas"- tokia keista įtaigi mantra sukosi L.R. galvoje jam keliantis, valgant, vaikščiojant po kambarį (kitokiems užsiėmimams "mirtinas ligonis" nerasdavo nei jėgų, nei noro), gulant. O kas padės jei pats nenori ničnieko daryti.

Dėl tos nuolatinės įtampos svoris krito ir jam negerėjo. Jis nuėjo vėl į polikliniką. Prie Q kabineto sutiko pažįstamą gydytoją Vogtnorių. Pas jį gydėsi L.R. vaikystėje. Tada, apsinuodijęs kažkokiais rusiškais saldainiais, vos galo negavo. Vogtnorius sakė, kad vaikas išsigalvoja ir liepė gerti valerijono nuo nervų. Nors tada tai tikrai pagrindas buvo. "Kaip gyveni, senas pažįstamai?"- apsidžiaugęs vos ne sušuko tasai šundaktaris, nėmaž nepasikeitęs, tik žilstelėjęs. "O, daktare"- kažkodėl viltingai suspygavo L.R., lyg rastų atsakymą į suktą klausimą, neduodantį ramybės nei naktį, nei giedrą dieną. Susigėdęs savo familiarumo, sukluso: "O ką jūs čia darote, daktare?". "A, ką aš, ką aš, aš be darbo sėdžiu, tai širdis kiek sušlubavo, tai pas mokinį savo nueisiu, galvoju". Tiesa, niekam ne paslaptis, kad joks jis ne mokytojas Q, o po kelių sėkmingų "nugydymų" jis buvo išspirtas iš poliklinikos.

"O aš, o aš, kaip man baisu, jaučiu, kad tuoj mirsiu dėl kokios nors baisios ligos, net atsibusti baisu, kas toliau bus, jaučiuosi silpnėjęs ne dienomis, bet valandomis..."- savo litaniją apie įsivaizduojamas ligas buvo jau pradėjęs nerimastingas pacientas. Jis bet ką užknisdavo su savo amžinomis diagnozėmis ir valandų iki grabo nekantriu skaičiavimu. "O žinote, senas pažįstamai..."- ne laiku ir ne vietoje apsidžiaugęs ir pastebimai pragiedrėjęs sumurmėjo buvęs žinomas šundaktaris. "Esu įkūręs savo nuosavą kliniką, gal norite pas mane, pas mus visa kas geriausia, mes tik tik pradedame veiklą, bet turime patyrusių daktarų, gražių seselių, ir puikią įrangą bei gražų interjerą"- tęsė Vogtnorius. "Kliniką" laikė jis savo kuklų kabinetą seno daugiabučio pirmajam aukšte su tradiciniu įėjimu "nuo balkono". Dirbo ten be jo dar toks Cukrinukas, kuriam priklausė tasai butas, ir kuris padėjo Vogtnorius pradėti "biznį" ir dar vienas vienintelis daktariūkštis. Tasai, anot jo paties, vertėsi "netradicine medicina ir ajurveda". Jis net turėjo Tailando kažko išduotą pažymėjimą.

Iš tikrųjų, ponaitis ilgomis garbanomis buvo apsukrus vaikėzas. Jis viso labo tiekė kažkokia svorio metimą greitinančias tabletes, sakoma, kad su kirmėle viduje, iš to paties svaiginančio Tailando, kur gydytojas Karolis (toks buvo jo vardas, kuriuo jis prisistatinėdavo pacientams, ypač pacientėms) lankėsi kada tik išgalėjo. Iš tų tablečių jis suko gerą versliuką, kitaip negalėtų taip nerūpestingai gyventi ir lankytis Tailande bei kitose jo akį, jautrią rytietiškumui, patraukusiose šalyse. O, kad kažką yra į kapus įvaręs su savo kirmėliuotomis piliulėmis, jis su šypsniu lūpose nutylėdavo.

Bet visa tai tebuvo menka tikrovė... Nesulyginsi net su taip vasiūkiškai piešiamu švytinčios klinikos vaizdu, kuriuo L.R. tiesiog kerėjo Vogtnorius. Štai kur išganymas! Dar apie krikščioniškuosius darbo metodus kad ėmė jam murmėti tasai daktariukas. Tai jau tikrai... Bet kaip skamba... Lyg balzamas varganai mūsų paciento širdžiai. Taip, daktare, sutinku, kaip rašytis pas jumis, tuoj pat, aš tikiu jumis, jūsų darbo metodus vertinu puikiai, čia ne kokie Q- L.R. galvoje ir žodžiu maišė savo minčių ir sumanymų košę.

"Eikime, aš jus palydėsiu, mes čia, šalia"- pakilo iš vietos "silpnėjančią širdimi" Vogtnorius, paguvėjęs ir pragiedrėjęs. Tiesa, niekam ne paslaptis, kad tas garbus senas ponas vaikščiojo po poliklinikas, kai ką užmatydavo, kas netiki jokiais medikais, praradęs viltį ir tikėjimą šviesiu rytojumi ir laukia niekada nesibaigsiančiose mūsų nemokamos ir tarybinės medicinos eilėse. Tada, prisliukindavo, kaip nelabasis ir gundė. "Žinote, yra tokia klinika nauja...", "O mano draugas turi kliniką tokią naujai atsidarančią", "Ne, niekas čia jums nepadės, bet štai aš žinau tokią..."- taip ponaitis santūriu veidu ir gausino pasekėjų gretas, kad ir ne itin gausias, bet tebegausėjančias.

O čia- toks taikinys, kad ir nepagydė vaikystėje, bet jis jau pamiršo viską ir... Puikus taikinys... Viskas pavyko ir štai jau nedrąsiai paskui lyg kokį Išganytoją žengia L.R. stačiais laiptukais į balkoną. Viskas stebėtinai priminė kažkokią neryškią kontorėlę, o ne švytinčią kliniką, L.R. entuziazmas jau blėso ir, einant koridoriumi, primenančiu jo paties buto koridorių, kurio sienas puošė hare krišnos (taip mintyse indiškus paveikslėlius įvardijo L.R., kurie jam asocijavosi su pastebimai žygiuojančias gatve), jis vis labiau jautėsi kažkaip nejaukiai, nors tokia būsena jau buvo neatsiejama kasdienybės dalimi. "O kada gydytojas..."- atsargiai murmėjo L.R. "Tuoj pat, drauge mano, tuoj pat, čia ne poliklinika kokia, čia viskas vietoje ir tuoj pat"- Vogtnorius nepastebėjo savo aukos blėstančios geros nuotaikos bei vilties. "Prašom, tik kiek palaukite"- užverdamas duris klientui probėgšmais tarė Vogtnorius. Po sekundės jis pats atidarė duris ir sako persimainiusiu, daktarišku balsu: "Užeikite..." Nuo paprastos kėdės pakildamas L.R. dar, po labai ilgos ir skausmingos pauzės, pagalvojo apie minėtąsias "gražias seseles", kurių nesimatė kažkaip...

Paciento L.R. žvilgsnis dar užkliuvo už Karolio jogiškai giedro ir nirvaniško nesišypsančio veido. Jis net pasibaidė. Bet anas net nusišypsojo ir indiškai sudėjo rankas. L.R. pašoko, bet, prisiminęs svaigstančią galvą, nurimdamas ir nuėjo į gydytojo Vogtnorio kabinetą. "Jūs labai rimtai susirgęs, mano bičiuli"- su užuojauta, tiesa, kiek pernelyg akivaizdžiai dirbtine, tarstelėjo Vogtnorius. "Aš žinau, daktare, bet..."- L.R. "Taip, taip, mano geras drauge, tokie prasti popieriai"- kažkodėl su šypsena veide tęsė tasai daktaras. "O ką daryti? Kaip man toliau gyventi, ar man dar yra laiko gyventi, ar jau gal grabą pirktis, daktare, ką jūs manote?"- kiek su tulžimi pasakė pacientas, kiek suglumintas keisto gydytojo tono. "Jūs gyvensite, nesijaudinkite. Nors, kita vertus"- jis sklaidė paciento knygelę,- "Jūs buvote sveikas, kol nenuėjote pas tą savamokslį nemokšą Q"- ir pro akinius žiū į pacientą. "Sakote? Gi aš karščiavau, aš, man, man buvo taip bloga, daktare, aš vos nemiriau, čia pasaulinis kiaulių gripas kaltas, garbės žodis"- sumišęs bėrė žodžius L.R. "Ne, mano mielasis, ne ne, jūs buvote sveikas, bet susirgote poliklinikoje arba nuo bado, gi jūs pats sakėte, kad badavot"- rūstokai žiūri gydytojas į pacientą. "Nuo badavimo?"- pragiedrėjęs L.R. Štai, kame bėda, buvau aš sveikas, tai ne, reikėjo tikėti visokiais prašalaičiais iš Antakalnio, Dieve mano, kas per marazmai čia, reikėjo suprasti- mintyse pasileido į mintis L.R. "Jums siūlyčiau nieko nedaryti, tačiau eit pas mano gerą pažįstamą Karolį, Rytų medicinos specialistą, kuris jums darys masažą, tada dar siūlyčiau jums ir akupunktūrą, kaipo puikų Rytų metodą"- žiūrėdamas į savo rankas dėstė daktaras Vogtnorius. "Akupuktūra- kas čia per daiktas?"- nustebęs L.R. klausia. "Akupunktūra- tatai yra gydymas toks rytietiškas, tai yra gydymas... adatomis"- kiek nutęsė gydytojas, jausdamas, kad šioje vietoje jo krikščioniška draugystė su L.R. gali patirti lemiamą smūgį. "Sakote, tai čia, bus reiškia tai injekcijos?"- rinkdamas žodžius L.R. "Ne, visai ne"- nusijuokė daktarėlis. "Ne, ką jūs, ką jūs, mano mielas, čia ne, čia tai rytietiška čia, čia tokios adatos, taškai, meridianai, nu aš ne specialistas, bet Karolis jums mandagiai viską paaiškins, garbės žodis"- kiek sumišęs, pradėjo daktaras. "Tai ką man, ponas daktare, siūlote"- jau bandydamas išsklaidyti miglą, kilusią po visų tų rytietiškų nesąmonių, tarė L.R. "Užsiregistruokite pas gydytoją Karolį, pas mus, čia pat, už sienos"- linksmai, supratęs, kad išbandymą jųjų draugystė atlaikė, sučiauškė ponas Vogtnorius, pro savo akinius, supratęs, kad atrodo per daug linksmas, nutaisęs grėsmingą žvilgsnį, kas sukėlė dar didesnį sąmyšį paciento galvoje. "Eikite, užsiregistruokite, po mėnesio ateikite pas mane, nors, gal ir nereikia, žinau, kad jums tikrai pagerės, mano mielas, jums tikrų tikriausiai pagerės, daktaras Karolis daro stebuklus, patikėkite manimi"- Vogtnorius. "Gerai, tai, ačiū jums labai, daktare, tai gerai tada, aš einu"- L.R pusbalsiu, susinepatoginęs ir kone pajutęs esąs grynai varomas lauk iš privačios klinikos. "Eikite, eikite, o tai tiek pacientų dar laukia, Dieve, Dieve, kaip susitvarkyti, tiek visi serga, skursta, nelaimingi, ech, baisu, garbės žodis"- dūsautojo vaidmenį adaptavo Vogtnorius, nors puikiai suvokė, kad vaidina nekaip...

L.R. nuėjo į registratūrą, pakeliui ieškodamas akimis "tunto pacientų", kurie esą čia laukiami. Ničnieko. Tuščias koridorius, tuščias ir holas, registratūroje nieko nėra. Atsisėdo ant sofos, kuri tuoj pat ėmė skleisti pasauliui dulkes. Užsikosėjo mūsų herojus. Laukia, jau praradęs visas pačias paskutiniausias savo viltis, kad kažką... Staiga prie registratūros ateina patsai Karolis. "Labas, kaip gyvenate, kaip jums sekasi?"- giedro veido jaunuolis pradėjo pokalbį. "Aš, o aš laukiu pas jumis užsiregistruoti, jūs daktaras Karolis, ar ne?"- išgąsdintas staigaus pokalbio L.R. "Taip, tai aš"- kone sušuko garbanotas "daktaras". "O, kaip gerai, aš, aš į tą akupuntūrą norėjau"- L.R. kažkaip nelengvai įsimindavęs keistus žodžius. "Akupunktūrą, taip, prašom"- Karolis apsidžiaugė, kad nors kažkas čia ateina. "Tai kada?"- L.R. pasakė, bandydamas pavargusį veidą padaryti bent kažkiek dalykiškesnį, ryžtingesnį. Jie viską suderino, susidėliojo. Ateiti mūsų herojus turėjęs kitą dieną. Jis ėjo namo su sumišusiais jausmas: vieną vertus- rado gerus daktarus, bet...

Kitą dieną jis atėjo į privačią kliniką. Praeidamas, gydytojas Vogtnorius: "Taip, va šitas va kabinetas, daktaras jau laukia, šiandien tiek daug pacientų..." "Aha, gerai"- L.R. slėpė jaudulį.

Duris atsidarė, o ten, ant kušetės, tarp rytietiškų smilkalų ir bene indiškų paveiksliukų, kurie baugino pilietį L.R., miegojo, apygarsiai knarkdamas, kažkoks vyriškis riebaluotais trumpais nenusakomos spalvos plaukais ir treningais. "O daktaras kur?"- gal net per piktai, kaip pats vėliau manė, bet tai čia savaime suprantama- anaiptol ne tatai norėjosi L.R. matyti-, tarė L.R. "Ką, čiaaa..."- pabudo iš, akivaizdžiai, saldaus sapno tasai pilietis. "Aš už jį"- sumetė, kame čia esmė, po sekundės, jisai. "O jūs masažistas gal?"- nei iš šio, nė iš to ėmė ir dėbtelėjo L.R. "Nu jo, maku masažiuką padarycy"- trindamas delnais veidą lėtokai rinko žodžius neaiškus pilietis. "O jūs, atsiprašant, kas toks iš vis?"- jau vis pikčiau ėmė kvosti sutiktąjį L.R. "Aš, aš čia dzirbu, čia mano kontora vobše-to"- išpūtęs akis neaiškusis. Palaukė sekundę, įdėmiai žiopsodamas į atėjusį, lyg į didžiausią priešą, lyg į kokį įtariamąjį ir mestelėjo: "Aš esu Cukrinukas, Aleksandras, bet galicia vadinci ir Sania, aš nepyksiu"- pastebimai atlyžo, pajutęs, kad su būsimuoju klientu elgėsi nekultūringai ir neetiškai. "Man į tas, kaip jas, akupukturas, jeigu ką"- pamatęs pakitusią priešais stovinčio vyruko miną, atlyžo ir mūsiškis herojus. "A, ta su adatomis, ane?"- apsidžiaugia sekundei ir tada paneria į nerimastingą jaudulį Cukrinukas Aleksandras, šio buto, kuriame, taip sakant, bazuojasi ir šioji klinika, teisėtasis šeimininkas. "Taip, būtent"- netikro daktarėlio žiniomis bando slopint abejones L.R. "Tai nu jo, pradedam. Štai, gulkis, pilietį, ant pilvo, va čia"- ranka, kurią ką tik laikė prie galvos, mostelėjo į kušetės pusę- " A jo, baltinius nusimaukite prašom, o tuoj aš"- jis mestelėjo savo nerangų kūną į šalį. L.R. paklusniai, bet su klusnia baime, nusivilko marškinius, jam ūmai pasidarė šalta, visgi žiema už lango. Jis užsiropštė ant ruda oda padengtos kušetės, kuri anaiptol nebuvo šviežia- trenkė prakaitu, kadangi ką tik čia ir miegojo tasai ponas, kuris ant treningo užsimaukšlino chalatą, tiesa, kažkodėl rožinį, o ne daktariškąjį, kuris vaikštinėjo čia, kaip savo namuose (a, gi čia jo...), su meškiukus vaizduojančiomis šlepetėmis, kurios buvo ponui ryškiai per mažos ant pradrėkstų juodų jo kojinių. "Daktare, jūs greitai, man šalta, o aš gi sergu..."- jau buvo bepradedąs maldauti L.R. Dar prisiminė apie vyriausiojo gydytojo pažadą, kad čia bus daaaug žavių seselių. O, kad dabar nors kokia viena, užtektų, nors apklotų, nors paguostų, kai nežinai, ar mirsi, ar gyvensi, kiek gyvensi, jeigu jau tokia bėda ištiksianti, ar greitai pasveiks, ar tos stebuklingosios adatos išneš ligas iš jo kūno ar tuos jų meridianus paveiks. Bandydamas prasiblaškyti, L.R. pagalvojo, kokią jis norėtų tą seselę matyti. Kol Cukrinukas kone visas įlindo į spintą, kur akivaizdžiai nesėkmingai ir bergždžiai ieškojo rytietiškų adatėlių nuo visų ligų, mūsų herojus griežtai nutarė, kad pirmų pirmiausiai jisai rinktųsi Oksaną Pikul. Nuo tų minčių net pašiltėjo.

"Ponas, a ponas, maukicės ir kelnes"- jausdamas, kad ilgai užtruko ir galo toms ieškojimo kančioms nematydamas, riktelėjo Cukrinukas, taip greitai išsklaidęs L.R. mintis apie seselę iš TV ekrano... "Dieve Dieve, ko tik jie neprigalvoja..."- jau be kelnių galvojo šaltkrėčio kratomas L.R. "Vo, pagaliau radau!"- nusijuokė šeimininkas,- "Vo, čia tai geros adatos, numirėlį iš kapo prikels, aš atsakau"- neslėpė džiaugsmo Cukrinukas. Jo rankose buvo pinta antelė su siūlais ir ritinėliuose, paskirai bei specialiuosna dėžutuosna paslėptomis adatikėmis. Šeimininkės rinkinėlis. Baimė nušvito L.R. veide. "Nu tai, eta samoje, pristupim"- Cukrinukas atsargiai bet negrabiai rinkose adatėles. "O jūs žinote nors, kur man reikia ten durt?"- baimė įgavo balsą. "Nu jo, aš viską žinau, nemokyk mokyto, ponas"- išsišiepė Cukrinukas. Tuoj L.R. lauks čakrų valymas.

Tai štai, čakrų L.R. kūne atsirado visai nemažai, bent jau taip teigė tas su chalatu. Dabar prie galvos svaigimo prisidėjo ir visiškas fiziškas negalėjimas sėdėti ant tos vietos, ant kurios paprastai visi sėdi žmonės bei nemalonūs pojūčiai visame kūne, lyg ant kaktuso atsisėdęs buvo. Spjovė seilėmis L.R. į tą kliniką ir nutarė šarlatanais nebepasitikėti, nors kelis kartus gyvenime jau buvo taip sau taręs, bet žodžio, duoto sau, nesilaikė. Bet šį kartą... Senas apgavikas, dar tie jo visi jogai ir chalatiniai treningai. Reikia vėl eiti pas gydytoją Q, kas čia dar daryti.

Nuėjo kitą dieną. "Tai prisėskite, ko čia prie durų stovite"- šyptelėjo Q, vartydamas krūvas popierių. "Ačiū, daktare, bet aš verčiau pastovėsiu"- sukąstais dantimis išsišiepė L.R. "Nepersivalgykite, reguliariai maitinkitės, nemąstykite apie baisius dalykus, o dar jums sakau- neskaitykite laikraščių ir nežiūrėkite žinių"- nusijuokė gydytojas. Važinėti dviračiu patarė. Na, ne dabar, kai pavasaris ateis...

Pavasaris atėjo. Viskas žydi, kvepia. Žalia žalia, ryškios spalvos, ryškūs kvapai. Jie paveikė ir L.R. Jam pagerėjo, nors svorio, kurį turėjo iki ligos, jis nebeatgavo, tačiau nuo to jam tik dar labiau palengvėjo. Pacientas pasveiko. Ir svarbiausia, kad jis suprato, kad visos ligos- "nuo nervų".

[2009-11-26 - 2010-05]

Protu nesuvokiami klerikalų veiksmai

2010-07-06T00:05:00.006+03:00

Mirė pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas- Algirdas Mykolas Brazauskas. Tikrai? Gi ne: pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (būtent taip, žodis žodyn, sakyta per visas masines informacines priemones) buvo Antanas Smetona, kurio karstas niekada nebuvo įneštas į Katedrą, o ir valstybinių laidotuvių, su lafetu, su Antakalniu, su dūsautojų, o gal žioplių, minia- to nebuvo. O ypač didelis skandalas, lydėjęs visą ceremoniją, buvo Bažnyčios hierarchų gestas: buvusio LKP CK pirmininko kūno neleisti įnešti į Katedrą. Ką apie tai galima pasakyti?

Visų pirmą, kilo masinė ir visiškai protu nesuvokiama isterija: vienas veikėjas konstatavo, kad pusė lietuvių, ištikimu principui "vsio zakonno", ims ir pereis į... liuteronybę; laisvamaniu pristatąs Česlovas Juršėnas piktinosi Katalikų Bažnyčios sprendimu, kaip ir kiti, vis dar ryškūs, LKP funkcionieriai; internetas paplūdo (mano didžiai nuostabai) pirmąjį Antrosios Respublikos prezidentą šlovinančiais komentarais, o ir bet koks nepasitenkinimas tokiu vienpusiu velionio liaupsinimu, ar, neduokdie, suabejoję didžiais mirusiojo nuopelnais Lietuvai ir visam Pasauliui tuoj būdavo sumaišomi su žemėmis, pradedant tokiais argumentais, kaip "apie mirusį - gerai, arba nieko", baigiant teisėsaugos šaukimusi ant nedorėlių eretikų dūšios; spauda mirga skambiomis antraštėmis, įvairūs autoriai baisėjosi senamadiška, užsispyrusia, pagiežinga ir, svarbiausia, principinga Bažnyčia. Tiesa, sveikas protas protarpiais pasimušdavo pro vienpusiškos propagandos apsiaustį. Matyt, paprastomis, neskandalingomis laidotuvėmis mūsų visuomenės dauguma bodisi, taigi, reikia bent jau už kažko užsikabinti.

Apskritai, visas gedulo periodas buvo kupinas nuolatinio Brazausko šlovinimo, peržengiančio paprasto padorumo ir žmogiškojo solidarumo ribas. Taip, LTV, kaip valstybinis transliuotojas, turbūt privalo skirti pakankamai dėmesio tokiai figūrai bei paisyti valstybinio gedulo. Kitą vertus, visa tai atrodė labai jau nenatūraliai, o vietomis priminė sovietinės propagandos tradicijas. Šiais aspektais Bažnyčios nediplomatiškas, nekonformististinis sprendimas nunusileisti Galiai atrodo tiesiog iškrentantis iš konteksto. Kaip čia nesipiktinus, kai iki tobulumo betruko vos vieno dalyko: velionis iškilmingai pagerbiamas Katedroje, o Bažnyčia, įvairių interneto rašeivų žodžiais betariant, save priešpastatė Lietuvos žmonėms. Bažnyčia save priešpastatė tai politinei ir įtakos grupės Galiai, kuri save laiko LIETUVA. Stato Valdovų rūmus, trypdami istoriją poliakalėmis, plauna žmonėms smegenis per visus informacinius kanalus, keldami į padanges save pačius, savo didžius nuopelnus Lietuvai, kuriems jokie ten sąjūdžiai, lianzbergiai nė per nago juodymą neprilygsią, savo tylią rezistencinę kovą žudant "banditus" ir statant labai Lietuvai "reikalingas" gamyklas ir įmones, pritraukusias į Lietuvą broliškų tautų darbininkus. Jei sako, jog šis Bažnyčios hierarchų sprendimas yra ženklinantis KAŽKĄ, tai reikia tik pagirti juos už tai, kad sukėlė šią diskusiją, kuri padės atskirti, kas yra kas. Skaldo lietuvių tautą? Ne, tokie skandalai tiesiog parodo, kieno kas pusėj. Kartais geriau skilti, negu pūti...

Apskritai, Bažnyčia yra nepriklausoma, patinka tai, ar ne, institucija, jos hierarchų sprendimai nėra kvestionuojami ir neprivalo būti pačių hierarchų aiškinamas. Tad šis skandalas iš esmės yra beprasmis, nes sprendimo niekas jau nepakeis (ir jau nebereikia: kūnas jau atgulė...), o kažkas dar ir susikraus politinių dividentų visuomenės isterijos sąskaita. Štai Dalia Grybauskaitė minėjo "bažnytinius žaidimus", senieji funkcionieriai sykiu susidomėjo "opiumu liaudžiai", visi pradėjo reikalauti, reikalauti... Nors akivaizdu, kad visi šitie veikėjai parodė visišką savo teologinį neišprusimą, liaudžiai tai turėtų patikti. Tikri katalikai į diskusijas veikiausiai ir nesivėlė, o diskusija pavirto absurdu: tikėjimas labiausiai parūpo bedieviams, Bažnyčia turėjo tapti kišenine, kuri privalo daryti tai, kas liepta, kaip Rusijoje, kur nuo caro Petro I laikų yra pusiau valstybinė. Tad, matosi šaknys.

Mirė ryškus žmogus, bet tikrai ne šventasis... Tad, kam vaidinti prieš pačius save, kam vardinti nebūtus nuopelnus, šlovinti už tai, apie ką vertėtų iš viso patylėti. Pagarba mirusiajam nėra karo prievolė- niekas čia nėra privaloma. Katalikų Bažnyčia nieko neprivalo, kaip nieko neprivalo ir Vytautas Landsbergis. Ir nieko tai neparodo, tik išreiškia mūsų teisę į savą požiūrį.

Geležies diena

2010-07-05T23:54:00.016+03:00

Nuo vaikystės jaučiu didelę meilę traukiniams, geležinkeliams, stotims, geležinkelių infrastruktūrai. Šįkart pateikiu jums savo vizito į Vilniaus bei Klaipėdos geležinkelio stotis ir pastotes medžiagą.

Ilgas laukimas (2010 m., Klaipėda)

Home, sweet home! (2010 m., Klaipėda)

Lauk! (2010 m., Klaipėda)

Žiūronai (2010 m., Klaipėda)

Masyvus (2010 m., Klaipėda)

Kryptis nustatyta (2010 m., Vilnius)

Savisauga (2010 m., Vilnius)

Lengvoji atletika (2010 m., Vilnius)

Lazdyyyynai (2010 m., Kliapėda)

Seni prisiminimai (2010 m., Vilnius)

Neįprastas įprastumas (2010 m., Vilnius)

Tolimi horizontai, arba Sliekynė (2010 m., Vilnius)

Technology (2010 m., Vilnius)

Startas! (2010 m., Vilnius)

Tiesiu taikymu (2010 m., Vilnius)

2 lenktos linijos (2010 m., Vilnius)

Žaislai (2010 m., Vilnius)

Visų... (2010 m., Vilnius)

Kauno žaibas (2010 m., Vilnius)

Arrival delayed (2010 m., Vilnius)

Lėktuvai (2010 m., Vilnius)

Ir šviesos (2010 m., Vilnius)

Pro šalį (2010 m., Vilnius)

Horizontai ir vertikalės (2010 m., Vilnius)

Kas tikra? (2010 m., Vilnius)

Tyla prieš audrą (2010 m., Vilnius)

Sėlina (2010 m., Vilnius)

Niekam nereikalingas (2010 m., Vilnius)

Fototuras

2010-07-04T22:07:00.016+03:00

Tęsiu savo fotopasakojimą. Šįsyk bus mano pirmųjų vilnietiškų vaizdų. Kiekvienas žingsnis pažįstamoje vietoje- visada pirmasis, visada unikalus.

Tipiškas vaizdelis (2010 m., Vilnius)

Spauskite vienetą ir groteles (2010 m., Vilnius)

Kreivas žvilgsnis į dangų (2010 m., Vilnius)

Kitu kampu (2010 m., Vilnius)

Gyva Vilniaus širdis (2010 m., Vilnius)

Iliuzija/Tikrovė (2010 m., Vilnius)

Pirmapradis grožis (2010 m., Vilnius)

Perspektyvus (2010 m., Vilnius)

Gedimino laiškai keliauja į Vakarų Europą (2010 m., Vilnius)

Skeletas danguje (2010 m., Vilnius)

Impresionizmas audroje Papilėnų gatvėje (2010 m., Vilnius)

Senos ir naujos legendos, arba Senieji ir naujieji mūsų stabai (2010 m., Vilnius)

Visi keliai užtverti (2010 m., Vilnius)

Homo antisovieticus (2010 m., Vilnius)

Bėk! (2010 m., Vilnius)

Bokštai žemyn galvomis (2010 m., Vilnius)

Turkija (2010 m., Vilnius)

Optimizmo dvasia (2010 m., Vilnius)

Ženklas (2010 m., Vilnius)

Supaisytas (2010 m., Vilnius)

Ekspresinizmas siauroj gatvelėj (2010 m., Vilnius)

Hrvatska! (2010 m., Vilnius)

Metai (2010 m., Vilnius)

Vilniaus metro (2010 m., Vilnius)

Švenčiausioji Trejybė (2010 m., Vilnius)

Barokus aptokas (2010 m., Vilnius)

Šiukšles mest į šiukšliadėžę (2010 m., Vilnius)

Gatvinės žiurkės (2010 m., Vilnius)

Vilniaus dangiškoji šviesa (2010 m., Vilnius)